4 svarbūs klausimai apie COVID-19 vakciną: atsako onkoimunologas Marius Strioga

Vakcina nuo COVID-19 / Scanpix nuotr.
Autorius: www.manodaktaras.lt
Publikuota: 2021-01-05 19:35
Ar COVID-19 vakcina gali skiepytis žmonės, persirgę šia infekcija? Ar reikia koreguoti vakcinavimo schemą, jeigu žmogus suserga COVID-19 po pirmosios vakcinos dozės? Ar tikslinga ir kada reikėtų skirti antrą vakcinos dozę? Kas atsitiks, jeigu žmogus vakcinuosis nežinodamas, kad tuo metu serga besimptome ar lengva COVID-19 forma? Ar persirgusieji COVID-19 ir turintys imunitetą gali būti platintojais po pakartotinio kontakto su virusu, nors patys iš naujo nebesuserga?

Į šiuos svarbius klausimus savo feisbuko paskyroje atsako Nacionalinio vėžio instituto (NVI) onkoimunologas Marius Strioga.

Nacionalinio vėžio instituto (NVI) onkoimunologas Marius Strioga.
Nacionalinio vėžio instituto (NVI) onkoimunologas Marius Strioga.
  1. Ar reikia koreguoti vakcinavimo schemą, jeigu žmogus suserga COVID-19 po pirmosios vakcinos dozės? Ar tikslinga ir kada reikėtų skirti antrą vakcinos dozę?

Manau, reikia baigti vakcinaciją, nes greičiausiai šiems žmonėms lygiagrečiai vystosi tiek vakcinos indukuotas, tiek ir natūralios infekcijos sukeltas imuninis atsakas.

Antroji vakcina turėtų sustiprinti ir įtvirtinti atminties imuninį atsaką (tiek vakcinos sukeltą, tiek ir dalį natūralios infekcijos sukelto imuninio atsako, nukreipto prieš viruso paviršiaus spyglinį S baltymą).

Ko gero, neprarastume efektyvumo, jei antros dozės paskyrimą pavėlintume viena ar dviem savaitėmis.

Aišku, galimi tam tikri imuninio atsako subtilumai, kai imuninė sistema gali selektyviau reaguoti į pirmąjį antigeninį dirgiklį, kuris tampa dominuojančiu, bet čia šis fenomenas mažiau tikėtinas, ir į jį nesigilinkime, nes šiuo atveju atsakymo tai nepakeistų.

  1. Ar COVID vakcina gali skiepytis žmonės, persirgę COVID-19?

Gali, bet kol yra ribotas vakcinų prieinamumas, jiems tą reikėtų daryti ne anksčiau nei po 3 mėn. nuo PGR testu patvirtinto susirgimo, nes didžiajai daugumai persirgusiųjų (net ir lengva ar besimptome forma) susidaro apsauginis imuninis atsakas, kuris bent jau 3 mėn. (panašu, kad ir gerokai ilgiau, nors - ne visiems) išlieka efektyvus.

Na, o jei persirgęs COVID-19 pasiskiepys anksčiau nei po 3 mėn., ar netgi netrukus po ligos, irgi nieko tragiško nenutiks. Blogiausia, kas gali įvykti –  tai natūraliai susidaręs imuninis atsakas gali naikinti pačią vakciną (imuninei sistemai gali atrodyti, kad tai tikras virusas įsibrovė –  juk vakcina ir bando jį imituoti). Tokiu atveju, vakcinos skyrimas taptų betikslis. Tačiau, jei nors dalis vakcinos išvengtų imuninės atakos, ji prisidėtų prie natūraliai susidariusio imuninio atsako sustiprinimo – didesnio efektyvumo (afiniškumo) antikūnų susidarymo bei atminties limfocitų populiacijos pagausinimo.

Yra pasvarstymų, kad prieš vakcinuojant žmogų, tikslinga nustatyti, ar organizme jau yra antikūnų prieš SARS-Cov-2. Jei yra – vakcinavimą reikėtų atidėti bent keliems mėnesiams, taip optimizuojant vakcinavimo procesą, ypač kol yra ribotas vakcinų skaičius. Galbūt ir galima, bet ar tai daryti naudojant kokybinius greituosius testus (pigūs, greitas rezultatas) ar kiekybinį ELISA metodą (informatyvesnis, bet brangesnis, atlikimas reikalauja daugiau laiko ir žmogiškųjų išteklių). Ar būtų objektyvu, jei vieni būtų testuojami greitaisiais, kiti – ELISA testais? Diskusinis klausimas, ar tikslinga tirti antikūnus prieš vakcinavimą.

  1. Kas atsitiks, jeigu žmogus vakcinuosis nežinodamas, kad tuo metu serga besimptome ar lengva COVID-19 forma?

Nors formaliai tai nėra tirta klinikiniuose tyrimuose, tačiau irgi greičiausiai nieko blogo nenutiks:

  1. Jei tuo metu infekuotojo organizme natūraliai formuotųsi pilnavertis priešvirusinis imuninis atsakas, tuo pat metu suleista vakcina tik prisidėtų prie jau vykstančio proceso (mažai tikėtina, kad vystytųsi pernelyg stiprus imuninis atsakas, galintis sukelti audinių, pvz., plaučių, pažeidimą).
  2. Jei pilnavertis imuninis atsakas infekuotojo organizme nepajėgtų natūraliai formuotis (dėl įvairių priežasčių) - vakcina paskatintų, sukeltų jo susidarymą.

Taigi kiekvieno norinčio skiepytis nereikia testuoti, ar jis tuo metu serga besimptome ar lengva COVID-19 forma.

Tačiau, jei ši ligos forma jau patvirtinta tyrimu, nuo vakcinavimo reikėtų susilaikyti, nes imuninis atsakas, labai tikėtina, ir taip formuojasi ir išliks dar bent 3 mėn. Palikite vakciną tiems, kuriems tuo metu jos labiau reikia. Pasiskiepysite vėliau, nieko neprarasdami.

Sergant vidutinio sunkumo ar sunkia COVID-19 forma - nesiskiepyti.

  1. Ar persirgusieji COVID-19 ir turintys imunitetą gali būti platintojais po pakartotinio kontakto su virusu, nors patys iš naujo nebesuserga?

Į šį klausimą kol kas atsakymo nėra.

Situacija su natūralia COVID-19 liga persirgusiais žmonėmis yra tokia pati, kaip ir su vakcinuotaisiais – norint sužinoti, ar jų organizme susidaręs imuninis atsakas yra sterilizuojantis, t.y. apsaugo nuo užsikrėtimo ir viruso platinimo, persirgusius savanorius reikėtų užkrėsti gyvybingu virusu ir imant pakartotinius mėginius iš nosiaryklės (ar/ir išskyrų) ląstelių kultūroje tirti, ar ten išskiriamas infektabilus virusas. Tokius klinikinius tyrimus su persirgusiais žmonėmis reikėtų atlikti, turint medikamentus nuo COVID-19.

Epidemiologai sako, kad į šį klausimą galima netiesiogiai atsakyti, stebint ligos plitimo dinamiką masiškai vakcinuojant. Bet kokiu atveju, atsakymo į šį klausimą teks palaukti.

Šiaip, vakcinos sukurtas imuninis atsakas gali būti pranašesnis už susidariusį persirgus natūralia infekcija, pvz., taip yra skiepijant konjuguota polisacharidine vakcina nuo pneumokoko ar rekombinantine baltymine vakcina (kurioje struktūriniai baltymai formuoja į virusus panašias daleles) nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV).

Kitais atvejais, natūrali infekcija (pvz., kiaulytė) gali sukurti stipresnį (ilgaamžiškesnį) atminties imuninį atsaką nei vakcinos. Vis dėl to, net ir šiuo atveju, vakcinos yra pranašesnės tuo požiūriu, kad išvengiama su natūralia infekcija susijusių komplikacijų.

Persirgus kai kuriomis infekcijomis (pvz., stablige, sifiliu), natūralus apsauginis imuninis atsakas išvis nesusidaro, ir apsaugą galima įgyti tik vakcinacijos būdu (aišku, jei yra vakcina nuo tos ligos, pvz., nuo sifilio - nėra, bet nuo jos ir taip apsisaugoti nesunku).

Yra ir dar vienas aspektas - pastaruoju metu vis tvirčiau įrodoma gleivinių imuniteto svarba. Manoma, kad vienas iš svarbių veiksnių, leidžiančių susidaryti optimaliam gleivinių imuniniam atsakui (taip pat ir sterilizuojančiam) - tai patogeno patekimo į organizmą vieta. Pvz., yra duomenų, kad pakankamas gleivinių apsauginis atsakas prieš viršutinių kvėpavimo takų ar virškinamojo trakto sukėlėjus susidaro tik tada, kai tas sukėlėjas į organizmą patenka per gleivines, t.y. imuninio atsako formavimasis prasideda būtent gleivinių limfiniame audinyje.