Inkstų donoras; organų donorystė / Shutterstock nuotr.

5 mitai apie organų donorystę

manodaktaras.lt
Publikuota: 2023-03-28 10:25
Organų donorystė – labai jautri sritis, apie kurią visuomenėje dėl žinių stokos vis dar sklando daugybė įvairių mitų. Nuo to, kad gali prireikti organų transplantacijos, nėra apsaugotas nė vienas – nei vaikas, nei suaugęs, tačiau kol žmonės su tuo nesusiduria, dažnai būna linkę tikėti klaidingais įsitikinimais. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos dalinasi ir paneigia 5 dažniausiai girdimus mitus. 

1 MITAS: Jei gydytojai sužinos, kad turiu Donoro kortelę – nesistengs manęs išgydyti.

Tiesa: gydytojai nėra suinteresuoti didinti mirtingumą savo skyriuose. Į reanimacijos skyrių patekusį pacientą, visų pirma, bus siekiama išgelbėti, ir tik pacientui mirus, bus kalbama apie donorystę. Lietuvoje yra įteisintos šios organų donorystės rūšys:

  • po smegenų mirties – tai tokia būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar funkcionuoja;
  • neplakančios širdies donorystė – kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka;
  • gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui persodinamas sutuoktinio arba artimo giminaičio, sutinkančio dovanoti organą, inkstas.

2 MITAS: Katalikų bažnyčia prieštarauja organų donorystei.

Tiesa: katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums „suteikta“ aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.

3 MITAS: Turėdamas Donoro kortelę, pateksiu į tyčią surežisuotą avariją.

Tiesa: organų donorystė galima tik reanimacijoje konstatavus smegenų mirtį arba negrįžtamai sustojus kvėpavimui ir nutrūkus kraujotakai. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Kitais atvejais organų donorystė neįmanoma. Tai reiškia, kad donorystė negalima, kai žmogus miršta avarijos vietoje, susmunka gatvėje ar miršta savo namuose. Taip pat, Donoro kortelės turėjimas neužtikrina, kad net ir nustačius smegenų mirtį, žmogus iškart taps organų donoru. 

4 MITAS: Esu per senas tapti organų donoru.

Tiesa: organų donorystei amžiaus limito nėra. Vyriausias organų donoras Lietuvoje buvo 85- erių. Jauniausias – vos kelių dienų kūdikis. Europoje vyriausia organų donore tapo 101-erių metų moteris. Taip pat yra užfiksuota nemažai atveju, kai vyresni nei 100 metų asmenys po mirties tampa audinių donorais. 

5 MITAS: Sutikus tapti donoru, po mirties mano organai gali būti parduoti juodojoje rinkoje.

Tiesa: įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus. Organai yra gyvybiškai svarbūs ir nejkainojami, todėl pasaulyje jų pirkimo ir pardavimo sandoriai yra draudžiami, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 320 žmonių*: 80 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 34 širdies, 8 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 151 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo ar artimųjų organus po mirties.

Nacionalinio transplantacijos biuro informacija