Pora / Shutterstock nuotr.

Aplinkinių replikos nevaisingoms poroms – tarsi peiliai į širdį. Kaip kalbėtis šia tema?

Monika Kairiene
Publikuota: 2021-03-15 14:49
Nevaisingumas vis dar yra tabu tema visuomenėje. Nenoras kalbėti apie nesėkmingus bandymus susilaukti vaikų kyla iš baimės, bejėgiškumo, gėdos, kitų sunkiai pakeliamų jausmų. Atsiverti nepadeda ir nejautrūs aplinkinių komentarai bei klausimai. Kita vertus, būtent kalbėdami galime šią stigmą, susijusią su nevaisingumu, mažinti.
Santaros klinikų Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė Evelina Sabaitytė portalui manodaktaras.lt sako, kad vaisingumo sutrikimų patiriančios poros turėtų rasti būdą, kaip kalbėti apie sunkumus ir apginti save nuo skaudinančių aplinkinių replikų.

Aplinkiniams atskleisti reikėtų tą dalį tiesos, kurią sakydamos poros jaustųsi patogiai, o peršantiems savo nuomonę reikėtų brėžti ribas. Apie aplinkinių klausimus ir replikas pasakoja ir vilnietė Elena (vardas pakeistas – red. past.), nesėkmingai bandžiusi susilaukti vaikų.

Elenos istorija

56-erių vilnietė Elena su vyru susilaukti vaikų nesėkmingai bandė 22 metus. Pasak Elenos, mūsų visuomenėje atvirai kalbėti apie nevaisingumą su visais jokiu būdu negalima. Žmonių, nesuprantančių, ką patiria nevaisingos poros, replikos ir patarimai būna gal ir nepikti, bet visai nereikalingi ir skaudinantys.

„Jie nežino, kokius kelius reikia praeiti, kiek vaistų, hormonų, operacijų reikia patirti, o jų replikos būna paprastos – atsipalaiduokite, arba įsivaikinkite, kam tų vaikų reikia, juos sunku auginti, be jų geriau. Kai pradėjome žygius pas daktarus, kartą per šeimos balių pusseserės vyras gana grubiai paklausė – tai kodėl vaikų dar nėra? Aš tiesiai garsiai prie visų mamyčių ir bobučių atsakiau – gal nori padėti? Giminaitis užsičiaupė ir daugiau giminėje jokių klausimų nebūdavo.

Būna ir tokių replikų – tai tavo vyras gal nemoka padaryt? Bet tokie piktybiniai žmonės – tikrai retenybė. Kadangi nevaisingumo gydymas kainuoja labai daug, prasideda ir tokie pastebėjimai – šitiek dirbate ir nieko nenusiperkate. Dar žmonės, nesusidūrę su nevaisingumu, labai paprastai suranda priežastį. Arba „dėl paleistuvavimo“, arba „po aborto“, arba „per ilgai laukėte“. Tokių išvadų, kad per ilgai laukėme, teko ir man išgirsti iš savo draugių. Dažniausiai nesupranta ir tėvai. Sužinoję labai išgyvena, tikintieji – dažnai nusistatę prieš „dirbtinius“ apvaisinimus.

Aš atvirai išsipasakodavau tik dviem žmonėms – geriausiai draugei ir vienam draugui. Beje, draugė buvo prieš mano bandymus, vis bandė prikalbinti, kad susirasčiau kitą tikslą gyvenime. Atrodė, kad su laiku galima buvo užsiauginti storą odą ir mažiau jaudintis. Bet ši tema visą laiką buvo skaudi. Žinoma, su laiku aplinkiniai paliko ramybėje, virš 40-ties jau nebeklausinėjo. Po paskutinio IVF (In Vitro Fertilizacija – apvaisinimas ne moters kūne arba, kitaip sakant, apvaisinimas mėgintuvėlyje), pasibaigusio negimdiniu nėštumu, nutariau visoms draugėms pasiguosti.

Galvojau, visi skundžiasi tai aukštu spaudimu, tai skrandžio problemomis, o kodėl negimdinis nėštumas turėtų būti paslaptis, kaip kokia gėda. Po to labai gailėjausi. Mano pasiguodimas sukėlė tik visuotinį smalsumą, niekas nesuprato, kam man to reikėjo tokiame solidžiame amžiuje, ir ko aš taip išgyvenu“, – pasakoja Elena.

Vaisingumo sutrikimai dažnesni nei įprasta manyti

Ko gero, vaisingumo sutrikimų patiriančią ar patyrusią porą pažįstame visi, tik gal apie tai nežinome. Apie nevaisingumą arba vaisingumo sutrikimus nėra priimta kalbėti. „Noriu padrąsinti poras – sunkumų bandant susilaukti vaikų patiria kas šešta vaisingo amžiaus pora. Tokių žmonių yra kur kas daugiau nei kalbama viešai“, – portalui manodaktaras.lt sako Santaros klinikų Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė Evelina Sabaitytė.

Pasak psichologės, nenoras kalbėti apie nevaisingumo problemą ateina iš gėdos, nepilnavertiškumo jausmo, negalintys susilaukti vaikų jaučiasi lyg būtų kažkokie kitokie, netikę, neteisingai gyvenę, o nesėkmes bandant pastoti kartais net laiko bausme. „Tai netiesa, vaisingumo sutrikimai yra liga, dažniausiai su medicinos pagalba galime pasiekti tam tikrą organizmo būseną, kurios metu organizmas gali pastoti, ypač gydymą pradėjus laiku. Ir tik apie 10-20 procentų nevaisingumo atvejų yra neaiškios kilmės, kuomet nėra įmanoma nustatyti fizinės kliūties, trukdančios pastoti“, – sako E.Sabaitytė.

Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė Evelina Sabaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Santaros vaisingumo centro medicinos psichologė Evelina Sabaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Skaudūs komentarai

Tačiau nuo atviravimo šia jautria tema poras dažnai atbaido nejautrūs ar net įžeidžiantys aplinkinių komentarai. „Skaudžiausi būna komentarai „tai ką, tuščiai šaudai?“ Labai raginu poras apginti save, nubrėžti ribas ir neleisti skaudinti savęs tokioje jautrioje situacijoje. Kitu atveju, jei nepajėgiame nubrėžti ribų, pastebiu, kad žmonės, kurie patiria vaisingumo sutrikimų, pradeda tolti nuo savo socialinės aplinkos. Jie, bandydami save apsaugoti, atima iš savęs galimybę turėti palaikymą“, – sako psichologė.

„Tai kada vaikai?“

Pasak E.Sabaitytės, visuomenėje įskiepyta keista nuostata, kad galime sau leisti kito žmogaus paklausti, kada jis planuoja turėti vaikų. Tokie klausimai negalinčioms susilaukti vaikų poroms labai skaudūs. Psichologė pateikia pavyzdį, kaip viena jos klientė nubrėžė ribas tokiems aplinkinių klausimams. „Ji sakė – mes susituokę 5 metus, tokioje situacijoje žmonės arba nenori turėti vaikų, arba negali. Atsakymą rasite patys, neturiu jums teisintis, nustokite klausinėti“, – klientės žodžius perpasakoja psichologė.

Santaros vaisingumo centre dirbanti E.Sabaitytė sako, kad dauguma užduoda šį klausimą, linkėdami gero, nes daugumai mūsų maži vaikai kelia džiaugsmą. „Tokias poras visada raginu sakyti tiesą, bet suprantu, kad tiesą pasakyti gali būti labai skaudu. Tikrai galima sulaukti reakcijos iš žmonių, kurie nejautrūs, nepajėgūs suprasti, nes niekada neturėjo tokios patirties. Negalime iš žmonių reikalauti to, ko jie neturi. Šiuo atveju skatinu poras rasti tą tiesos dalį, kuri leistų jaustis saugiai, ir sukurtų atstumą nuo žmonių, kurie gali įžeisti“, – sako E.Sabaitytė.

Nemeluoti sau

Kai kurios poros, bandydamos apsisaugoti nuo skaudžių aplinkinių klausimų, atsako, kad vaikų nenori. „Turbūt nėra nieko skaudžiau, kaip meluoti pačiam sau ir patį save įtikinėti. Kviečiu ieškoti tų žodžių, kurie būtų patogūs – „bandome, laukiame, kaip Dievas duos“. Žmonėms, kurie labai perša savo nuomonę, galime griežčiau atsakyti – „jūs pirmieji sužinosite, kai mums pavyks“, – sako medicinos psichologė E.Sabaitytė.

Pasak psichologės, nevaisingumo krizę išgyvenančios poros patiria ne tik daugybę sudėtingų emocinių išgyvenimų, tačiau susiduria ir su galybe išorinių iššūkių, pasikeičia daug jiems įprastų dalykų, neretai gyvenimas susiaurėja ir apsiriboja tik pastojimo tema, tokiu atveju dažniausiai labiausiai nukenčia porų socialinis gyvenimas, karjera bei santykiai su aplinkiniais. „Formuojasi naujas ryšys su gydytojais, kuris gydymo eigoje dažnai gali keistis, keičiasi santykiai su artimaisiais, draugais, poromis, kurioms pavyksta susilaukti vaikų, keičiasi ir tarpusavio santykiai bei santykis su savimi. Šioje kelionėje svarbiausia – išlikti atviru sau ir savo partneriui bei neleisti situacijai įsprausti į kampą. Didžiausiais patarimas poroms – nelikite vieni, o artimiesiems ir aplinkai – būkite tolerantiški ir pagarbūs, nes ne visada pasaulis sukasi tobulais scenarijais“, – sako Santaros vaisingumo centro psichologė E.Sabaitytė.