Gydytoja epidemiologė D.Razmuvienė: paradoksalu, bet būtent vakcinų sėkmė nuo jų ir sustabdo

Gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė, vakcina / Shutterstock nuotr.
Autorius: Laura Kešytė, projekto partnerio turinys
Publikuota: 2021-03-18 08:39
Apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų žmonija siekia jau daugiau nei 2 tūkst. metų. Apie tai, kad maro epidemijos metu sergančius slaugydavo tik tie, kurie jau buvo persirgę šia mirtina liga, dar V a. pr. Kr. rašė senovės graikų istorikas Tukididas. Be abejo, išsamių klinikinių tyrimų tais laikais niekas nevykdė, visgi žmonės suprato: sykį persirgus, pakartotinai nesusergama.

Laimei, mūsų dienomis tokios pavojingos ligos, kankinusios žmoniją nuo senų senovės, kaip maras ar raupai – jau praeityje. Už tai galime būti dėkingi mokslininkams, kurie prieš keletą šimtmečių nepabūgo atlikti kontroversiškų eksperimentų. 

Imunologijos pradžia 

Anglų mokslininkas Edwardas Jenneris (1749–1823) pirmasis istorijoje nustatė, jog raupais sergančias karves melžiančios melžėjos gerokai rečiau suserga žmonių raupais. Tai – lėtinė infekcinė liga, sukelianti odos uždegimą ir pažeidimus; jos protrūkiai iki tol buvo registruojami mažiausiai 3 tūkst. metų.

1796 metais E.Jenneris atliko savo garsųjį eksperimentą: aštuonerių metų berniuką užkrėtė karvių raupais, įterpęs iš melžėjos rankos pūslelės gauto turinio. Po šešių savaičių įterpus žmogaus raupų, berniukui neišsivystė jokia reakcija. Šis raupų profilaktikos metodas buvo pavadintas vakcinacija (lot. „vacca“ – karvė) ir greitai paplito visoje Europoje, jau XIX a. sergamumas šia liga gerokai arba itin sumažėjo

Įdomu, kad nuodugniai susipažinti su vakcina nuo raupų pas E.Jennerį buvo nuvykęs ir Vilniaus universiteto profesorius Augustas Ludwikas Becu, šiandien laikomas vakcinacijos pradininku Lietuvoje. Jis su savo kolega profesoriumi Josephu Franku 1808 metais įkūrė pirmąjį Vakcinacijos (dabar – Higienos) institutą.  

Prisimenant skiepų istoriją svarbu paminėti ir prancūzų mikrobiologą Louis Pasteurą (1822–1895), įrodžiusį, jog kai kurių ligų sukėlėjai yra mikroorganizmai: jiems ilgai būnant nepalankioje aplinkoje, kinta jų savybės, mažėja galimybės sukelti ligą. 

Taigi, jei susilpnintas infekcijos sukėlėjas patenka į mūsų organizmą, imuninė sistema išmoksta su juo kovoti. Tokį gynybinį organizmo atsaką šiandien vadiname specifiniu imunitetu. L.Pasteuro dėka buvo sukurta vakcina nuo pasiutligės, juodligės ir kiaulių raudonligės. 

Vakcina, vakcina nuo Covid-19, laboratorija / Shutterstock nuotr.
Vakcina, vakcina nuo Covid-19, laboratorija / Shutterstock nuotr.

Naujoji vakcina 

Per pastaruosius kelis šimtmečius imunoprofilaktika pasikeitė neatpažįstamai. Kitaip nei E.Jennerio laikais, norint nustatyti skiepo efektyvumą bei saugumą, iš pradžių vykdomi griežti klinikiniai tyrimai, jie paprastai trunka ganėtinai ilgai. Tiesa, vakcina nuo COVID-19 ligos sukėlėjo (2019-nCoV arba SARS-CoV-2) buvo sukurta per itin trumpą laiką. Kodėl? 

„Vakcina nuo koronavirusinės infekcijos buvo pagaminta taikant naują technologiją, ji leido pagaminti vakciną greičiau. Nors ši technologija jau buvo žinoma, apie 20 metų naudojama onkologinių vaistų gamyboje, tačiau jos pagrindu pagamintos vakcinos pasaulyje dar nėra buvę“, – komentuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė. 

Gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė
Gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė

,,Naujose iRNR vakcinose nėra infekcijos sukėlėjo – viruso dalelių. Vietoje jų įskiepijama maža viruso genomo sekos dalis (susintetinta), kuri koduoja iRNR viruso paviršiaus S baltymą (spyglio baltymas) ir kuriai patekus į žmogaus ląstelės citoplazmą, pati ląstelė pagamina infekcijos sukėlėjo dalelę, o imuninė sistema išmoksta ją atpažinti ir su ja kovoti, gamindama antikūnus. iRNR molekulė patalpinama į riebalų lašelius (liposomas), kurie apsaugo ją nuo suirimo. Pasiskiepijus iRNR vakcina, specifinis imunitetas įgyjamas po 7–14 dienų įskiepijus dvi vakcinos dozes. Specifinis imunitetas įgyjamas dviem būdais: persirgus užkrečiamąja liga arba pasiskiepijus nuo jos“, – aiškina gydytoja epidemiologė.

„Pilkųjų dėmių“ pavojus

Tiesa, kaip pastebi D.Razmuvienė, visais laikais dalis visuomenės vakcinas vertino skeptiškai: „Kai Edwardas Jenneris suprato, kaip galima apsaugoti visuomenę nuo raupų infekcijos, ir pradėjo atlikinėti eksperimentus, užkrėsdamas žmones karvių raupais – įterpdamas iš melžėjos rankos pūslelės gauto turinio, visuomenėje pradėjo sklisti nuomonė, kad paskiepytiems asmenims gali išaugti ragai ir uodegos. Net ir praėjus keliems šimtmečiams, vystantis mokslui, technologijoms, buriasi „antivakserių“ grupės, kuriami įvairūs mitai apie vakcinas.“

Paradoksalu, tačiau būtent vakcinų sėkmė yra viena iš šio skepsio priežasčių. „Kadangi naudodami vakcinas dalies grėsmingų ligų apraiškų šiandien nebematome – jų arba nebeliko, arba sergančių žmonių yra labai mažai, atsiranda įsitikinimas, jog tolesnė vakcinacija nėra būtina. 

Visgi, svarbu suprasti, jog liga suvaldyta yra tol, kol išlieka vadinamasis visuomeninis imunitetas ir virusui ar bakterijai nėra terpės gyvuoti. Tam, kad toks imunitetas susidarytų, turi būti paskiepyta ne mažiau kaip 95 proc. populiacijos. Jeigu kažkuriuo laikotarpiu susidaro „pilkosios dėmės“, t. y. paskiepijamas mažesnis procentas žmonių, nelauktos ligos sugrįžta, ką patyrėme, kai prieš keletą metų įvyko tymų protrūkis“, – komentuoja epidemiologė.

D.Razmuvienė atkreipia dėmesį, jog net koronaviruso pandemijos metu svarbu pasirūpinti apsauga ir nuo kitų vyraujančių ūmių ligų. „Vakcina – tai ilgalaikė investicija į profilaktiką. Ją reikia atlikti laiku tiek vaikams pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, tiek suaugusiesiems, kuriems skiepai yra apmokami iš biudžeto lėšų“, – reziumuoja pašnekovė.

Sveikatos stiprinimo fondas, logotipas
Sveikatos stiprinimo fondas, logotipas
Projekto partnerio inicijuotas ir parengtas turinys, už teksto turinį atsakingas partneris.