Gydytojas Andrius Vaitiekus: patyrėte traumą – ar laikas atsisveikinti su sportu?

Sportinė trauma / Shutterstock nuotr.
Autorius: Andrius Vaitiekus, gydytojas ortopedas-traumatologas
Publikuota: 2021-08-27 19:19
Visi suprantame sporto svarbą mūsų fizinei ir psichologinei sveikatai. Sportas tampa mūsų gyvenimo būdo dalis, tačiau atsitinka gyvenime visko. Skaudžių traumų sporte tikrai būna. Šių metų futbolo čempionate Danijos rinktinės žaidėjas Christianas Eriksenas susmuko rungtynių metu, laimei, medikams pavyko jį išgelbėti Tačiau, ar jis ir vėl galės sportuoti?

Aš nesu kardiologas, prognozuoti bijočiau, tai parodys laikas. Dažnai patiems netikėčiausiems grįžimams į sportą padeda ne tik laikas, o ir didelis noras. Ir kaip tai būtų nemediciniška iš mano pusės, bet patikėkit, didelis noras daro stebuklus.

Kaip kad visiems žinomas pavyzdys – garsiausias, geriausias ir žinomiausias golfo žaidėjas Tigeris Woodsas patyrė po 5 stuburo ir kelių operacijas ir po jų sėkmingai reabilitavosi, sugrįžo po traumos. 2008 metais jis po kelio traumos laimėjo US Open turnyrą. Tikiu, kad šis pavyzdys gali būti motyvacija mums visiems, ir, manau, puikiai žinome, ką reiškia motyvacija ir noras sporte.

Gydytojas ortopedas-traumatologas Andrius Vaitiekus
Gydytojas ortopedas-traumatologas Andrius Vaitiekus

Grįžimas į sportą po traumos

Pasaulinė statistika sako, kad grįžtamumas po traumos į profesionalų sportą yra 80–90 procentų, po pakartotinos traumos – apie 70 procentų. Nepatikėsite, bet yra nustatyta, kad profesionalus futbolininkas per sezoną vidutiniškai patiria po dvi traumas, o jei sezonas trunka 300 dienų, tai kiekvienas futbolininkas dėl traumos praleidžia po 37 dienas per sezoną. Taigi, liūdna statistika.

Traumos priklauso nuo sporto šakos

Dažniausios sporto traumos – čiurnos ir kelio įvairūs pažeidimai, kurie sudaro iki 50 procentų visų traumų. Traumų rizika didesnė kontaktinio sporto metu. Tyrimais nustatyta, kad Olimpinių žaidynių metu 10 procentų dalyvių patiria lengvesnes ar sunkesnes traumas ir tai dažniausiai būna apatinės galūnės traumos.

Profesionalų traumos:

  • krepšininkai dažniau patiria kojos, plaštakos ar pirštų traumas,
  • futbolininkus stabdo čiurnos, kelio sąnarių ar kirkšnies, šlaunų raumenų pažeidimai,
  • tenisininkus, golfo žaidėjus, sunkumų kilnotojus – alkūnių traumos.
  • Teniso, golfo žaidėjai, kaip ir kiti sportininkai, patiria įvairias traumas, tačiau vienos dažniausių – nugaros apačioje. Kaip minėjau, Tigeris Woodsas patyrė 5 stuburo operacijas.
  • Morališkai ir fiziškai labai sunkūs sportuojantiems yra kelio priekinių kryžminių raiščių, Achilo sausgyslės plyšimai, kai būna reikalinga operacija, o vėliau ilga reabilitacija.

Aš pats savo darbe dažnai susiduriu su mėgėjiškai sportuojančių žmonių traumomis. Pastebiu, kad traumos dažnai susijusios su persitreniravimu, siekiama aukščiausių tikslų bet kokia kaina, pervargstama ir išsenka organizmo jėgos.

Mėgėjų traumos:

  • Bėgikai dažnai skundžiasi čiurnų, pėdų, kelių skausmu. Neretai tai dėl per didelio fizinio krūvio, netinkamos bėgimo avalynės, plokščiapėdystės, netinkamai statomos pėdos (dažnai čiurna pasukta į vidų arba taip vadinamai pronuota).
  • Dviratininkai skundžiasi taip vadinamu priekiniu kelio skausmu – dėl per didelio fizinio krūvio, nepakankamo kojų raumenų, ypač keturgalvio ir kelio lenkėjų treniruotumo. Dviratininkų traumos – dažniausiai peties sąnario, griuvimai kuomet sulūžta raktikaulis, išnyra peties sąnarys ar jis lūžta (žastikaulio viršutinės dalies lūžiai).
  • Tenisininkai dažniausiai skundžiasi alkūnių skausmu, peties, nugaros skausmais.
Trauma, dviratininko trauma / Shutterstock nuotr.
Trauma, dviratininko trauma / Shutterstock nuotr.

Traumos dėl persitreniravimo dažnesnės nekontaktinio sporto metu ir sudaro apie 25 procentus visų traumų. Daug sportuojant mūsų raiščiai tampa mažiau elastingi ir pakanka net ir nedidelės traumos, kad raiščiai plyštų.

Profesionaliai sportuoti rekomenduojama nuo 12 metų iki vidutiniškai 30–35 metų. 

Be to, labai svarbi ne tik fizinė organizmo būklė, bet ir neurologinė – ne tik organizmas fiziškai gali išsekti, bet sportininkas ir emociškai gali pervargti.

Svarbu savailaikė ir tinkama diagnostika

Patyrus traumą – labai svarbus visos komandos darbas: ortopedo-traumatologo, kineziterapeuto, sporto medicinos gydytojo.

Gydytojas ortopedas-traumatologas diagnozuoja problemą, tik jis iš visos komandos turi galimybę skirti visus įmanomus tyrimus ištirti pacientą, o kaip visi suprantame, bet koks gydymas neįmanomas be savalaikės ir tinkamos diagnostikos. Vien pasižiūrėti į pacientą ir įvertinti tam tikrus judesius, testus, deja, dažnu atveju nepakanka. Taigi, tik tinkamai ištyrus pacientą – skiriamas reikalingas gydymas.

Bet, gera žinia yra ta, kad jei žmogus po traumos visiškai pasveiksta, nėra mechaninių sąnarių ar raumenų, sausgyslių kliūčių – jis tikrai gali palaipsniui grįžti į savo sportą ir toliau sėkmingai tai daryti.

Patikėkit, didelis noras daro stebuklus.

Tuomet, kodėl ne visi grįžta į sportą po traumos? Mano atsakymas būtų: pirmiausia ilgas reabilitacinis arba atstatomasis periodas, psichologinės problemos – tokios, kaip baimė vėl patirti traumą, nepasitikėjimas savo jėgomis, žinoma, ir traumos sunkumas, bei kitos priežastys. Taip, kaip tikėjimas ir motyvacija yra mūsų geriausių rezultatų variklis, taip baimė yra tas velniukas sėdintis ant kito peties ir kuždantis, kad tau nepavyks, tu nebegalėsi, o kas, jei ir vėl susižeisi ir pan. Ar yra vaistų nuo baimės? Yra – vienas iš jų, gydytojo konsultacija ir patvirtinimas, kad esi tikrai sveikas pradėti.

Kokį sportą rinktis?

Noriu paminėti, kad nėra blogų sporto šakų, yra tik netinkamas pasiruošimas, nepakankama fizinė būklė, ar sveikatos problemos. Nesportuokite tada, kai dėl sveikatos problemų to daryti negalima arba nerekomenduojama. Jei žmogus fiziškai pasiruošęs, sveikas, neturi kaulų ir raumenų sistemos ligų, širdies problemų ir kitų sveikatos problemų – jis gali imtis bet kokio sporto.

Rekomenduoju rinktis sporto šaką, kurios metu dirba kuo daugiau skirtingų raumenų grupių, taigi – stiprinami įvairūs raumenys. Apskritai, profesionaliai sportuoti rekomenduojama nuo 12 metų iki vidutiniškai 30-35 metų. Iki kada profesionaliai sportuoti priklauso ir nuo sporto šakos, ir nuo organizmo fizinių galimybių, juk golfą profesionaliai žaidžia 40 metų ir vyresni sportininkai.

Pradėti rekomenduoju nuo plaukimo. Vandenyje patenkame kaip į nesvarumo būklę. Kaulai gauna mažesnę apkrovą, viską atlikti lengviau. Daugeliu atveju tai labiau reabilitacinė priemonė. Didesnės apkrovos raumenims ir kaulams, kas yra labai svarbu, kad kauptųsi kalcis ir jie tvirtėtų, tai to nėra. Baseiną galima derinti su kitomis sporto šakomis, kur yra šuoliai, atatranka, o vanduo būti atsigavimo priemonė.

Mažiausiai rekomenduojamas sportas šiuo atveju tas, kurio metu stiprinami vienos ar vos kelių raumenų grupių raumenys, sakykime svorių kilnojimas rankomis. Specializuoto sporto metu padidėja raumenų ir kaulų sistemos traumų rizika dėl persitreniravimo tam tikrų raumenų ir dirbančiųjų sąnarių.

Būtina sporto metu kreipti dėmesį į skausmą. Net ir mažiausias jis praneša apie problemą, todėl reikia pasitarti su gydytoju kuo anksčiau.

Ar geras daugiakovių sportas? Taip, nes dirba daug ir įvairių raumenų grupių ir sąnarių, juk ir bėgama, ir minama dviračiu, ir plaukiama, o jei dar ir šaudoma, jojama. Reikalingas ypatingai geras fizinis pasirengimas ir treniruotumas.

Būtina sporto metu kreipti dėmesį į skausmą, mažiausias skausmas praneša mums apie problemą, todėl reikia pasitarti su gydytoju kuo anksčiau. Laiku nekreipiant dėmesio į skausmą, problema gali įsisenėti, baigtis raiščio plyšimu, o gydymas komplikuotis, o kartais būna, kad ir išgydyti įsisenėjusias problemas sunku.

Bėgimas gerai, jei esi sveikas, neturi sąnarių problemų. Pirmiausia ašinis fizinis krūvis apatinei galūnei, sąnariams ir juosmeniui. Skauda nugarą po bėgimo, dažnai dėl silpnų nugaros raumenų. Klubo sąnario dilimo požymiai (artrozė) dažnai priešparodymas bėgimui. Tuomet geriau dviratis geriau prie kojų sąnarių problemų, bet dviračio minimas ilgomis distancijomis ir dar į kalną sunkiai minant – žala sąnariams kaip ir bėgimo metu gali būti. Sportas turi teikti malonumą, o ne kančias.

O pabaigai tikrai noriu visus paskatinti judėti, aktyviai sportuoti. Trauma dažnu atveju nėra priežastis nutraukti sportą visam laikui, dažniausiai tai – laikinas nepatogumas.