Kada negalinčiai susilaukti vaiko porai jau reikia susirūpinti?

Nevaisingumas / Shutterstock nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2020-02-12 08:00
Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad nevaisinga yra maždaug kas šešta pora. Tai sudaro 10–15 procentų apie vaikelį svajojančių šeimų. Pasak gydytojų, nevaisingumo specialisto konsultacija reikalinga, nėštumo nesulaukiant per 12 mėnesių. Konsultuoja „Vaisingumo klinikos“ gydytoja ginekologė Daina Visockienė.

Kokios yra dažniausios nevaisingumo priežastys?

Pagal paskutinius pasaulinių nevaisingumo gydymo organizacijų NICE ir ESHRE duomenis, nevaisingumą lemia 20– 30 proc. moters ir tiek pat vyro patologija, apie 30–40 proc. abiejų partnerių sveikatos sutrikimai, 10–20 proc. nevaisingumo priežastis lieka neaiški: ištyrus abu partnerius, nė vienam jų sveikatos sutrikimų nenustatoma.

„Vaisingumo klinikos“ gydytoja ginekologė Daina Visockienė
„Vaisingumo klinikos“ gydytoja ginekologė Daina Visockienė

Neabejotiną įtaką poros vaisingumui turi amžius. Ypač tai svarbu moterims. Pavyzdžiui, per vieną mėnesinių ciklą 24–33 m. moteriai tikimybė natūraliai pastoti yra 0,8; sulaukusiai 37–39 m. – 0,6; dar vėliau, 40–45 m., – tik 0,4. Taip pat pagalbinio apvaisinimo būdų (PAB) rezultatus sąlygoja moters amžius. Optimalu atlikti PAB procedūras esant 23–39 metų. Taip yra todėl, kad moters kiaušialąstės su amžiumi morfologiškai keičiasi, kyla genetinių klaidų tikimybė, taip pat daugėja neovuliacinių ciklų. Nuo 35 m. didėja savaiminių persileidimų skaičius, genetinių ligų vaisiui rizika.

Kokie sutrikimai yra būdingi vyrams?

Dažniausios priežastys, lemiančios vyro spermos pakitimus – t. y. sumažėjusį spermijų kiekį, jų judrumą, kartais morfologinius pokyčius, o kartais net visišką lytinių ląstelių nebuvimą – azoospermiją, yra – varikocelė (išsiplėtusios sėklidės venos), įgimti ar įgyti anatominiai lytinių organų pakitimai, infekcijos lyties organuose, traumos, piktybiniai augliai ir jų gydymas – radioterapija (spindulinis gydymas) ir chemoterapija, hormonų pusiausvyros sutrikimai, genetinės priežastys ir kt. Vis dėlto net 20 procentų spermatogenezės sutrikimų lieka neaiškios kilmės.

Kokie – moterims?

Net 20 procentų moters nevaisingumo atvejų lemia patologinės mažojo dubens būklės ar ligos. Dėl lytiškai plintančių infekcijų, ypač chlamidiozės, buvusių ginekologinių operacijų gali formuotis sąaugos, sukeliančios mažojo dubens organų anatominius pakitimus, trikdančios kiaušintakių pratakumą. Endometriozė taip pat priskiriama prie patologinių moters mažojo dubens būklių, trukdančių pastoti.

Kita dažna, gal net dažniausia, moters nevaisingumo priežastis – ovuliacijos sutrikimai – sudaro beveik 25 proc. atvejų. Jie dažniausiai būdingi policistinių kiaušidžių sindromui. Tai genetiškai nulemtas hormoninis sutrikimas. Tokioms pacientėms būdinga lėtinė neovuliacija arba reta savaiminė ovuliacija – su tuo susijęs nereguliarus mėnesinių ciklas, metabolinis sindromas – antsvoris ar nutukimas, dėl padidėjusio vyriškų hormonų kiekio atsiradęs padidėjęs plaukuotumas.

 

Ovuliacijos sutrikimų grupei priskiriamas ir kiaušidžių funkcijos nepakankamumas. Jis gali būti įgytas – dėl chirurginių operacijų, spindulinės terapijos, kai sumažėja kiaušidės rezervas, o kartais genetiškai nulemtas, kada moteriai menopauzė prasideda labai anksti ir tokia kiaušidė nebereaguoja į ovuliaciją skatinančių hormonų poveikį, joje nebegali subręsti lytinė ląstelė kiaušialąstė.

Be abejo, yra dar keletas moteriško nevaisingumo priežasčių – gimdoje esantys patologiniai dariniai – miomos, gimdos pertvaros, gimdos ertmės polipai. Ne visus šiuos darinius galima laikyti tiesiogine nevaisingumo priežastimi. 10 procentų moterų negali pastoti, nors priežastis nebuvo nustatyta.

Nevaisingumo gydymas žmonių paprastai suvokiamas kaip kūdikio pradėjimas mėgintuvėlyje...

Nevaisingumo gydymas parenkamas kiekvienai porai individualiai. Esant lėtinei anovuliacijai ar hormoninės pusiausvyros sutrikimams, taikomas hormonų pusiausvyrą reguliuojantis gydymas. Jeigu yra hipotalamo ar hipofizės pažeidimų, kada pacientė yra netekusi daug svorio, rekomenduojama keisti gyvenimo būdą, mitybą, padidinti KMI, kad jis būtų daugiau nei 19 kg/m2. Pacientėms, kurioms nustatyta policistinių kiaušidžių sindromo diagnozė ir kurių KMI daugiau  30 kg/m2, pirmiausia rekomenduojama svorio korekcija. Ovuliacijai pasiekti taikomas ir medikamentinis gydymas. Diagnozavus ar įtarus mažojo dubens patologiją, pacientėms atliekama laparoskopija arba histeroskopija, per kurias tikslinama diagnozė, vertinama mažojo dubens būklė, kiaušintakių pratakumas, atliekamos būtinos chirurginės intervencijos.

Kai kurie pacientai jau po pirmosios konsultacijos gali būti nukreipiami atlikti pagalbinio apvaisinimo procedūros – t. y. kai yra žymiai sumažėjęs vyriškųjų lytinių ląstelių skaičius ir jų judrumas, kai negrįžtamai pakitę kiaušintakiai ir jų funkcija negali būti atkurta arba kiaušintakių tiesiog nėra. Procedūros esmė: lytinės ląstelės susitinka ir apvaisinimas įvyksta mėgintuvėlyje, visai taip pat, kaip moters kiaušintakyje. Besivystantis embrionas po kelių dienų perkeliamas į moters gimdą.

Kokia yra sėkmingų  atvejų statistika?

Mūsų klinikoje pastojimų skaičius siekia 45–50 procentų po vienos intracitoplazminės spermatozoido injekcijos – IVF (ICSI) – ciklo. Gyvo kūdikio gimimo tikimybė, kai moters amžius 23–35 m., yra 20 procentų ir didesnė po vieno IVF (ICSI) ciklo. Deja, vyresnėms gyvo kūdikio gimimo tikimybė mažesnė – 36-38 m. – 15 proc., moterų, kurioms virš 40 m. tesiekia 6 proc.

Pas gydytoją patogu registruotis www.manodaktaras.lt