Kaip kalbėti su vaiku apie koronavirusą?

Vaikas apsikabinęs mamą / 123RF.com nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2020-03-16 17:36
Dviem savaitėms uždraudus ugdymo procesą mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, vaikai liks su tėvais ir seneliais, auklėmis. Jiems be abejonės kils ne vienas klausimas, kas vyksta. Konsultuoja „Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė psichoterapeutė Rugilė Kazlauskienė.

Kaip kalbėti su vaiku ir jam paaiškinti vykstančius procesus, kokių klaidų nereikėtų daryti?

Absoliuti dauguma vaikų jau girdėjo apie koronavirusą. Mokyklose, net vyresnėse darželio grupėse vaikai tarpusavyje kalba apie tai. Jūsų vaikas jau tikriausiai girdėjo gandų, nuogirdų daugiau, nei galvojate. Tikėtina, kad gandai ir nuogirdos vaiko galvelėje susidėliojo į kur kas baisesnę istoriją nei yra iš tikrųjų. Tad pirma rekomendacija – neapsimetinėkite, jog nieko nevyksta. Jeigu vengsite pokalbių apie tai, kas darosi, vaikas jausis su savo nerimu paliktas vienas, pats irgi vengs dalintis su jumis savo mintimis. Tad vos išgirdę iš vaiko užuominą apie koronavirusą, karantiną ar pan., paskatinkite vaiką pasidalinti savo jausmais ir klausimais. Padrąsinkite vaiką, kad jis gali jums pasipasakoti viską, kas jam rūpi ir paklausti jūsų visko, kas jam neaišku. Tai sukurs emociškai saugią atmosferą vaikui ir jis pradės kalbėti bei klausti. Siūlau nespėlioti ir nekalbėti „už vaiką“: „Tu tikriausiai jau išsigandęs, kad numirsi?“. Mes norime išgirsti, ką vaikas mums sako.

„Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė psichoterapeutė Rugilė Kazlauskienė.
„Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė psichoterapeutė Rugilė Kazlauskienė.

Kai vaikas klausia, pasistenkite atsakyti tiesą – ramiai, nedramatizuojant, netgi pateikiant faktų, statistikų. Mes žinome, kad šis virusas mažai pavojingas vaikams, taip pat ir didesnei daliai suaugusiųjų, kad daugeliu atveju žmonės jį perserga kaip paprastą peršalimą, tegul tai sužino ir jūsų vaikas. Vaikui gali kilti daugybė smulkesnių klausimų. Gerai, kai galite susikaupę juos išgirsti ir su ramybe atsakyti. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykit, tačiau pridurkit, kad vos tik sužinosite, tuoj pat su vaiku pasidalinsite. Kai atsakote į vaiko klausimą, galit pridurti: „Kai vėl turėsi klausimų, vėl manęs klausk“.

Atsakinėdami į vaiko klausimus, stenkitės prisitaikyti prie vaiko raidos. Su mažais vaikais kalbėkime trumpai ir paprastai. Pavyzdžiui: „Atsimeni, kai sirgai, tau skaudėjo gerklytę ir kosėjai - panašiai būtų ir jeigu susirgtum korona virusu, paskui pasveiktum ir vėl jaustumeisi gerai.“ Akcentuokite pasitikėjimą aplinkiniais, pvz.: „Geri gydytojai labai stengiasi, kad susirgę žmonės pasveiktų“; „Lietuvoj uždarytos mokyklos, tokiu būdu valdžia rūpinasi, kad kuo mažiau vaikučių susirgtų“. Taip pat akcentuokite, ką vaikas pats gali padaryti – virusą sustabdome kai rūpestingai plaunam rankas (tam yra mokomųjų filmukų, pvz. https://www.youtube.com/watch?v=8QnunFtuth8), nekišam pirštų į burną, čiaudim ir kostim tik į alkūnę ir t.t.

Kai kalbate su paaugliško amžiaus vaikais, pokalbis gali būti kur kas sudėtingesnis. Tokie vaikai jau labiau pasiruošę priimti pasaulio neapibrėžtumą – nereikia slėpti nuo jų, kad labai daug mes visgi nežinome ir negalime sukontroliuoti. Paaugliai daug domisi savarankiškai internete, tad aptarkite su vaikais tai, ką jie matė, padėkite atsirinkti patikimus informacijos šaltinius. Jeigu jūsų paauglys perdėtai daug laiko leidžia skaitydamas naujienas, pamokykite jį, kad tai nėra sveika praktika – reikia turėti nustatytus laikus, kada aš pasigilinu į naujienas, o kitą laiką skiriu įprastam gyvenimui.

Kai kalbate apie faktus, tuo pačiu tai gera proga pasikalbėti apie jausmus: „O kaip tu jautiesi dėl to, kad yra šis virusas?“. Kai vaikas pasako, kad jam baisu, neramu, pikta, galit pridurti, kad normalu jausti visokius jausmus. Nepulkit patys drebėti, nes jūsų vaikas kažko išsigando. Vaikai yra pakankamai psichologiškai atsparūs išgyventi tai, kas vyksta – šią nežinomybę ir riziką. Tik sudarykime sąlygas, kad jie galėtų savo jausmus papasakoti jums, rasti jumyse atjautą, saugumą ir džiaugsmą geromis aimirkomis.

Būdami su vaikais namuose, stenkitės sukurti rutinas – jos suteikia aiškumo, stabilumo. Valgykite, eikite miegoti pastoviais laikais. Visiems mums svarbus fizinis krūvis, ypač streso laikotarpiais. Nebeveikia sporto klubai, vaikų treniruotės, tačiau sugalvokite kitų būdų pasportuoti su savo vaikais: išeikite į parką, gamtą, užsileiskite treniruotę internete. Kuo daugiau bus aiškaus dienos plano, rutinos, tuo bus geriau.

Ar verta slėpti nuo vaiko nerimą, jeigu tėvai patys jį jaučia?

Norime, kad mūsų vaikai mokėtų atpažinti ir įvardint savo emocijas – tai vienas iš psichologinės sveikatos pagrindų. Tad jeigu norime, kad vaikas įgytų šį įgūdį, turime ir patys dalintis savo emocijomis. Tačiau dalinimasis emocijomis su vaiku turi būti kiek įmanoma saugus – juk nenorime, kad mūsų siaubas užvaldytų vaiką.

Tad geriausia išeitis – visų pirma rūpintis savo paties psichologine ramybe. Man labai patinka instrukcija lėktuvuose – nelaimės atveju pirmiausiai užsidėkite deguonies kaukę sau, tik tada savo vaikui. Tas pats galioja ir su streso valdymu. Jei jaučiate, kad emocijos liejasi per kraštus – pasistenkite atsitraukti nuo vaiko ir pasirūpinti savimi. Visų pirma, aiškiai ramiai įvardykite sau: „Ką dabar jaučiu? Kokios mintys man kyla?“. Tuomet pagalvokite, kaip galėčiau sau padėti? Gal man reikia paieškoti internete kažkokios konkrečios informacijos? O gal man reikia emocinės paramos – paskambinsiu artimiesiems. O gal man reikia padaryti pertrauką nuo bauginančių naujienų srauto ir kitų rūpesčių, tad tiesiog kelias minutes pailsėsiu savo mėgstamu būdu? Kai jaučiate, kad jausmų banga atslūgo, štai tada tinkamas laikas pasidalinti su vaiku jausmais ramiai pasakant, pvz. „Aš buvau pasimetusi, bet pasikalbėjau su drauge ir dabar jaučiuosi kur kas ramiau“. Iš esmės kur kas geriau jei pasakysite vaikui: „Aš jaučiu nerimą“ negu kai nerimą išduos neįprastas, keistas jūsų elgesys, kūno įtampa, o jūs tuo metu meluosite „man viskas gerai“.

Kaip kalbėtis, jeigu vaikas ar kuris nors iš artimų šeimos narių užsikrečia?

Situacijų gali būti įvairių: kartais užsikrėtimas tereiškia, kad kažkam teks ilgiau pabūti izoliacijoje. Kartais tai reiškia, kad pvz. vyresnio amžiaus ar lėtinėmis ligomis sergančio giminaičio gyvybei gresia rimtas pavojus. Bet kuriuo atveju laikykitės aukščiau įvardytų rekomendacijų, kaip kalbėti. O be to, padėkite vaikui atskleisti šviesiąją gyvenimo pusę – mums visiems gyvybiškai reikia akimirkų kai galim pasidžiaugti, pasijuokti, atsipalaiduoti, būti tiesiog čia ir dabar. Pasistenkite šiuo nelengvu laiku turėti kuo tvirtesnį ryšį su savo vaiku ir sukurti kuo daugiau džiugių akimirkų. Kaip rašė J.R.R. Tolkienas „Mūsų užduotis – tik nuspręsti, ką darysime su laiku, kuris mums duotas“. Tad pasistenkime, kad karantino laikotarpis gali taptų šeimos santykių stiprinimo laikotarpiu – kalbėkime, žaiskime, kurkime su savo vaikais, tai geriausia kaip galime išnaudoti šias dienas.