Kaip padėti sensorinės integracijos sutrikimų turintiems vaikams?

Berniukas, vaikas / Shutterstock nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2021-07-11 17:00
Pojūčiai – tai nervų sistemos „maistas“. Kiekvienas raumuo, sąnaris, gyvybiškai svarbus organas, odos gabalėlis, jutiminis organas siunčia į centrinę nervų sistemą sensorinius signalus. Kiekvienas pojūtis – tai informacija, kuria nervu sistema pasisavina, generuoja atsaką ir jo dėka atitinkamai pagal tą informaciją valdo kūną. Normaliam centrinės nervų sistemos vystymuisi ir veiklai nuolat reikalingas gausus sensorinės informacijos kiekis.

Kaip nurodo J.Ayres, egzistuoja trys jutiminiai lygmenys, kurie pasakoja mums apie mus pačius bei kas vyksta aplink supančiame pasaulyje. Jie pasakoja mums apie:

1) kas vyksta (yra) tam tikrame atstume nuo mūsų (rega, klausa), kas yra arti mūsų (lytėjimas), kas peržengia mūsų kūno ribas (uoslė ir skonis);

2) kaip ir kur juda mūsų kūnas (jutiminės sistemos, padedančios suvokti judesį, gravitacijos jėgą ir kūno padėtį – t.y. vestibiulinė bei proprioceptinė sistemos);

3) kas vysta kūno viduje (interorecepcija).

Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų ankstyvosios reabilitacijos skyriaus ergoterapeutė Irina Butkienė portalui manodaktaras.lt sako, kad tais atvejais, kai vaikas turi atipinių sensorinių atsakų, pavyzdžiui, neatpažįsta tam tikrų pojūčių (nepakankamas savo kūno suvokimas) arba perdėtai jautrus prisilietimams ar garsams, netiksliai interpretuoja jutiminius signalus (atipinė reakcija į skausmą ar kitus sensorinius dirgiklius), jo būklės įvertinimas ir terapija pagal sensorinės integracijos principus būtų vienas iš veiksmingiausių sprendimo būdų.

Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų ankstyvosios reabilitacijos skyriaus ergoterapeutė Irina Butkienė.
Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų ankstyvosios reabilitacijos skyriaus ergoterapeutė Irina Butkienė.

Kas yra sensorinė integracija?

„Tai yra nevalingas procesas, suteikiantis galimybę tinkamai reaguoti ir veikti įvairiomis aplinkybėmis (atitinkamas atsakas). Sensorinė integracija – neurologinis procesas, reguliuojantis ir organizuojantis reikšmingos informacijos apdorojimą iš aštuonių skirtingų pojūčių sistemų“, – teigia ergoterapeutė I.Butkienė. Jos padeda vaikams ankstyvajame amžiuje suformuoti savireguliaciją.

„Kai tik gimsta kūdikis, jis jutiminių sistemų dėka bando prisitaikyti aplinkoje. Susiformuoja jo miego, valgymo režimas, išmoksta nusiraminti, kai jį ramina kitas žmogus: mama ar tėtis. O laikui bėgant išmoksta nusiraminti ir pats. Bręsta jo centrinė nervų sistema, prisitaikymas darosi greitesnis“, – sako specialistė.

Pasak jos, daugeliui žmonių sensorinė integracija vyksta visą gyvenimą, tačiau aktyviausi sensorinės informacijos apdorojimo procesai vystosi ankstyvajame amžiuje. Vaikas įvairios sensorinės patirties įgauna judėdamas, žaisdamas, aktyviai dalyvaudamas įvairioje veikloje. Skirtingos kūno dalys (pvz., ausis, akis, oda) gauna sensorinę informaciją iš aplinkos, o centrinė nervų sistemą interpretuoja gaunamus duomenis, lygindamas su jau esančia patirtimi ir formuoja tinkamą konkrečiai situacijai atsaką.

„Vaikas ne tik išmoksta pažinti savo kūną, bet ir matyti aplinkinį pasaulį, bendrauti su žmonėmis. Jis tyrinėja žaislus, išmoksta atpažinti įvairius objektus. Stebi prieš jį stovintį ir kalbantį žmogų. Sukoncentruoja dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui. Mokosi ir kartu prisitaiko“, – teigia medikė.

Kokie pasitaiko sunkumai?

Apie sunkumus vienoje ar kitoje pojūčių sistemoje kalbame, kai vaiko centrinė nervų sistema kitaip priima ateinančią jutiminę informaciją ir netinkamai suformuoja atsaką į dirgiklį, pavyzdžiui reakcija į kito žmogaus prisilietimus – taktilinis dirgiklis. Bendraujant su kūdikių tėvai dažnai ji glosto, laiko ant rankų, maitina. Dažniausiai kūdikiai reaguodami į mamos ar tėčio prisilietimus šypsosi, nurimsta.

„Jeigu taktilinė sistema yra per daug jautri, tai atsakas gali būti labai įvairus. Vaikas gali suirzti, pradėti verkti, rėkti, ji būna sunku nuraminti, nepatinka rengimosi procesas, vengia fizinio kontakto ir kt. Arba atvirkščiai, esant nepakankamam jautrumui vaikas nuolat trokšta prisilietimų, gali kišti į burną įvairius nevalgomus daiktus, viską liest aplinkui, nesiformuoja apsauginės reakcijos – neatsargus aštrių ar karštų daiktų lietimas arba kišimas į burną. Tai sutrikdo mokymosi, bendravimo bei socialinių įgūdžių formavimosi procesą, kelia pavojų pačiam vaikui“, – tvirtina ergoterapeutė.

Medikės teigimu, dažniausiai praktikoje tokie sunkumai būdingi vaikams, turintiems raidos sutrikimų, tačiau yra vaikų, kurie neturi raidos sutrikimų, bet turi sensorinės integracijos sunkumų. Dar 60-ųjų pabaigoje amerikiečių ergoterapeutė Jean Ayres tyrė, kaip sensorinės informacijos apdorojimo sutrikimai siejasi su vaiko mokymosi sunkumais bei negebėjimu suvokti savo kūno.

„Vieniems vaikams tai pasimato labai anksti, kitiems gali atsiskleisti ir vyresniame, mokykliniame amžiuje. Kai jiems tenka sukoncentruoti dėmesį kasdienės veiklos metų, mokytis skaityti, rašyti.

Tada atrodo, kad vaikas tyčia atsisako vykdyti mokytojo nurodymus, tarsi erzindamas aplinkinius, o pasirodo jis nesugeba išlaikyti dėmesio, nes jo sensorinė integracija yra nepakankama pagal amžių“, – teigia I.Butkienė. Ilgus metus trunkantys tyrimai padėjo atsirasti metodui, kurį ir dabar sėkmingai taiko kiti ergoterapeutai. Dabar sensorinė integracija pagal Ayres kaip metodas yra moksliškai pagrįstas ir taikomas siekiant pagerinti sensorinės informacijos suvokimo kokybę, savireguliaciją bei motorinius žmogaus gebėjimus.

Kaip juos atpažinti?

Ergoterapeutė sako, kad nustatyti sensorinės integracijos sunkumus vaikams, turintiems raidos sutrikimą, ne visada pavyksta atliekant standartizuotą testavimą. Todėl yra naudojamii tėvų klausimynai bei klinikinis stebėjimas, kurio metų daug pasako vaiko elgesys. Čia svarbus yra sisteminis požiūris į patį vaiką. Jeigu kalbėti apie vaiką, kaip apie sistemą, tai kiekvienos sistemos tikslas yra vystytis bei augti. Jeigu sistema vystysis, ji taps sudėtingesnė, keisis jos struktūra. Sistemai turi įtakos du pagrindiniai dėsniai: homeostazė bei vystymasis, žiūrėkite į pav. nr. 1.

Homeostazė bei vystymasis.
Homeostazė bei vystymasis.

Dėsniai veikia vienu metu ir jų bendra sąveiką palaiko dinaminę pusiausvyrą. Homeostazės dėka mes galim palaikyti pakankamai stabilią egzistavimo būseną ir adaptuotis toje aplinkoje, kurioje mes esam. Tai padeda sistemai išgyventi. Vystymosi dėka mes prisitaikome prie įvairių aplinkos pokyčių ir įgyjame reikalingus naujus įgūdžius tam, kad adaptuotis esamoje aplinkoje.

Jeigu vaiko dinaminė pusiausvyra yra stabili, jo patirtis kaupsis sėkmingai ir jo elgesys bus adekvatus visiems aplinkos pokyčiams. Jeigu dinaminė pusiausvyra sutrinka, vaiko elgesyje mes stebime pokyčius. Jis gali formuoti įvairius stereotipinius judesius, strigti įgyjant naujus įgūdžius, sunkiai adaptuotis toje aplinkoje, kurioje jis gyvena.

Jeigu dinaminė pusiausvyra pasislenka į Homeostazės pusę ir įvyksta strigimas, mes galim matyti tris pagrindinius energetinio balanso sutrikimo ypatumus:

  1. Resursų deficitas. Vaikui sunku realizuoti savo aktyvumą, nors tam yra didelis noras. Bet jam lengviau atsisakyti, negu stengtis. Pvz., jis atsisako žaisti futbolą, o vietoj to žais su planšete.
  2. Resursų pertekliai, nesant valdymo strategijoms. Vaikas turi daug pomėgių ir interesų, tačiau jam sunku išdėlioti viską pagal tam tikrą planą ir pasiekti reikiamą rezultatą. Dažnai nepabaigia pradėto darbo.
  3. Sistemos sąnaudos. Vaikas naudoja begalę jėgų ir energijos, tam, kad sureguliuoti savo paties elgesį. Šitoje vietoje mes matysime daug isterijų. Vaikui sunku persijungti ir prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, persijungti nuo vienos veiklos prie kitos. Jam tai kainos daug pastangų.

Jei dinaminė pusiausvyra persvyra į aktyvaus vystymosi bei naujų įgūdžių gavimo pusę, kyla sistemos griovimo rizika. Sistema turi didelį resursų deficitą. Jeigu dinaminė pusiausvyra tinkama, vaikas harmoningai vystosi. Jis lengvai formuoja atitinkamą atsaką į bet kokius aplinkos pokyčius. Adaptacinis atsakas yra sistemos prisitaikymas prie įvairių aplinkos sąlygų pakitimų arba prisitaikymas prie aplinkos esant įvairiame sistemos sudėtingumo lygyje.

Sensorinės integracijos sutrikimų simptomai

  • Perdėtas jautrumas (hiperjautrumas) arba nepakankamas jautrumas (hipojautrumas) lytėjimo, regos, klausos dirgikliams, pavyzdžiui, vengia liesti smėlį, košę; vengia užduočių su plastilinu, piešti pirštais; sunkumai manipuliuojant daiktais, naudojantis stalo įrankiais, žirklėmis; netaisyklingas rašymo priemonės laikymas; hiperjautrumas garsams, šviesai.
  • Sunkumai mokytis rašyti ar skaityti; sunkumai suprasti ir vykdyti komandas; vengimas suptis sūpynėse arba perdėtas noras tai daryti; sunkumai perrašyti nuo lentos, raidžių ar skiemenų
  • Praleidimas rašant; sunkumai skirti kairę ir dešinę kūno puses, ypač kai nėra laiko apie tai pagalvoti; atstumo nesilaikymas bendraujant su kitu žmogumi.
  • Perdėtas ar nepakankamas judėjimo lygis.
  • Raumenų tonuso sutrikimas (hipertonusas ar hipotonusas).
  • Silpna judėjimo koordinacija (apima smulkiąją ir stambiąją motoriką).
  • Judėjimo nerangumas.
  • Sunkumai koncentruojant dėmesį, impulsyvumas.
  • Greitas nuovargis.
  • Socialinio kontakto vengimas.
  • Vėluojanti kalbos ir judesių raida, mokymosi sunkumai.
  • Silpnas elgesio organizavimas, negebėjimas planuoti.

Vaiko gebėjimas gerai matyti, girdėti ir liesti aplinkinį pasaulį – sensorinė integracija – viena iš visavertės vaiko raidos sudedamųjų dalių. Kad atmintyje išliktų nauja sąvoka, jos pavadinimas, vaikas turi ją pamatyti, išgirsti, paragauti ir paliesti. Tik tada centrinėje nervų sistemoje formuojasi ryšys. Vaiko ir suaugusiojo suvokimo procesas skiriasi. Suaugusieji pasaulį suvokia protu, o vaikai – emocijomis. 3–5 metų vaiko pažinimas pirmiausia pasireiškia suvokimo vystymusi, vaizdiniu (ženklų, simbolių) mąstymu ir sąmoninga veikla.

Kaip vaikui padėti?

„Jeigu vaikui būdingas resursų deficitas ir nėra valdymo strategijos, o tenka atlikti paskirtas užduotis, be suaugusiojo pagalbos vaikui sunku suimti save į rankas“, – sako specialistė. Ji pataria organizuojant vaiko užimtumą į tai atsižvelgti. Jeigu vaikas yra hiperaktyvus ir nežino, kur panaudoti savo energiją, tai suaugusiųjų prižiūrima struktūruota aktyvi veikla jam padėtų „išsikrauti“. Tada po aktyvios pertraukos jis kurį laiką jau galėtų susikaupti ir mokytis.

„Gali pasirodyti, kad pasyvesnį vaiką išjudinti būna sudėtinga, bet struktūruota tinkamai parengta aktyvi sportinė veikla, pratimai vandenyje, kurie padeda atsipalaiduoti, žaidimai, kurie skatina vaiką iniciatyviai bendrauti, jam pakels aktyvumo lygį ir jis bus pasiruošęs mokytis ir įgyti naujos patirties“, – tvirtina specialistė.

Specialistų pagalba

Ergoterapeutė pasakoja, kad specialistai pirmiausia įvertina, vaiko stipriąsias ir silpnąsias puses, kas vaikui padeda nusiraminti, kas trukdo prisitaikyti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. „Aiškinamės priežastį. Interviu bei klinikinių stebėjimų, standartizuotų testų dėka mes galime problemą išgryninti, sudaryti planą, ir kartu su tėvais, nes labai svarbu, kad plano būtų laikomasi ir namuose, padėti vaikui susitvarkyti su sunkumais“, – teigia I.Butkienė.

„Šiuolaikiniai vaikai dažnai nesugalvoja idėjų, sunku kurti veiklos planą bei jį realizuoti. Ne retai tėvai girdi klausimą: ką man veikti? Su vyresniu vaiku galima aptarti ir žodžiu, arba surašyti planą trumpai raštu. Svarbu vaiką aktyviai įtraukti į procesą, leisti jam rinktis patinkančią veiklą“, – sako medikė. Vaikai turintis raidos sutrikimą reikalauja didesnės pagalbos, dažnai ribotas pomėgių ratas, įgūdžių stoką neleidžia savarankiškai mokytis naujų įgūdžių, kaip įprastai tai daro bendraamžiai.

„Dažnai mes matom stereotipinį žaidimą, savistimuliaciją, dažną emocijų kaitą bei sutrikusį bendravimą. Egzistuoja papildomos priemonės, padedančios vaikams su raidos sutrikimais mokytis ir įgyti naujų žinių. Naudojama fizinė bei vizualinė pagalba, aplinkos pritaikymas, kas laikui bėgant padeda sumažinti stereotipinį elgesį, išmokti naujų žaidimo būdų, formuoja savireguliaciją, savarankiškumo bei bendravimo įgūdžius", – teigia specialistė.

Pasak jos, svarbu, kad veikla nebūtų chaotiška, ji turi būti apgalvota ir struktūrizuota. „Vaikui visa tai atrodo, kaip žaidimas, bet jis veikia tikslingai. Kai veikla būna chaotiška, vaikai kur kas labiau pavargsta, o kai suplanuota, jis nuolat mokosi.“, – pastebi specialistė.

Vaikas, kuriam organizuojama tikslinga veikla, jis ir energiją eikvoja tikslingai. Todėl po tam tikro laiko, po tikslingo aktyvumo jis išmoksta laiku sustoti ir susikoncentruoti, pavyzdžiui, klausytis pamokos. „Tėvai neretai klaidingai galvoja, kad turėdamas krūvą žaislų, vaikas pats sugalvos, ką jam veikti. Neretai raidos sutrikimų turintys vaikai pasineria į veiklas, į tam tikras rutinas, kurias sugalvoja patys. Ta tvarka nesikeičia gali daryti metų metais, gali daryti tą patį per tą patį. Iš to vaikas neišauga savaime, jam reikia padėti“, – įsitikinusi ergoterapeutė I.Butkienė.