Kaip pogimdyvinę depresiją atskirti nuo liūdesio?

Pogimdyvinė depresija / Shutterstock nuotr.
Autorius: Eglė Dagienė
Publikuota: 2021-09-27 19:03
Nuolat prislėgta nuotaika, verksmingumas, irzlumas, be aiškios priežasties atsiradęs pyktis, nukreiptas į kūdikį ar į vaiko tėvą – tai tik keletas pogimdyvinės depresijos požymių. Ja serga kas penkta pagimdžiusi moteris, tačiau, pasak sveikatos psichologės Neringos Martišienės, pogimdyvinės depresijos nereikia painioti su pogimdyviniu liūdesiu.

„Pogimdyvininė depresija – tai sudėtingas, visapusiško požiūrio ir įvertinimo, pagalbos ir paramos reikalaujantis sveikatos sutrikimas, įprastai pasireiškiantis per šešis mėnesius po gimdymo, ypatingai apsunkinantis jaunos mamos adaptaciją prie pokyčių ir sutrikdantis bendrą asmens funkcionavimą“, – portalui manodaktaras.lt sakė psichologė.

Pogimdyvinis liūdesys, arba kitaip dar vadinama motinystės melancholija, nėra pogimdyvinė depresija. Anot N.Martišienės, natūralu, kad esant tokiems ypatingiems pokyčiams moters gyvenime, jauną mamą gali apnikti įvairūs jausmai ir emocijos. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir moters organizme vykstantys hormoniniai pokyčiai. 

Tačiau šios būklės (ypač artimiesiems laiku suteikus pagalbą ir paramą), kaip tikina psichologė, linkusios praeiti savaime, kai moteris prisitaiko prie naujos (mamos) rolės ir prie pakitusios žmonos rolės. 

„Visgi, užklupusius pokyčius ir jausmus priimti, suprasti ir prie jų prisitaikyti gali būti lengviau su psichologo pagalba. Esminis pogimdyvinio liūdesio, motinystės melancholijos skirtumas nuo pogimdyvinės depresijos yra tas, kad šios būklės, skirtingai nei depresijos atveju, dar nesutrikdo mamos bendro funkcionavimo“, – paaiškino N.Martišienė.

Sveikatos psichologė Neringa Martišienė
Sveikatos psichologė Neringa Martišienė

Kuo pasireiškia pogimdyvinė depresija?

Pogimdyvinė depresija turi platų požymių spektrą, tačiau įvairioms moterims, anot psichologės, jie pasireiškia skirtingu dažniu ir intensyvumu. Vienok, iš jaunos mamos ji pareikalauja daug fizinių, emocinių ir dvasinių resursų. 

Pogimdyvine depresija sergančiai moteriai būdingi:

  • miego sutrikimai (nors ir taip natūralu, kad mama, auginanti kūdikį, miega ir trumpiau, ir mažiau),
  • mitybos sutrikimai (įprastai sumažėjęs apetitas, nors gali būti ir priešingai),
  • energijos ir motyvacijos trūkumas. 

Tačiau labiausiai pogimdyvinė depresija apsunkina moters psichologinę savijautą: nuolatos prislėgta nuotaika, liūdesys, verksmingumas, irzlumas, be aiškios priežasties atsiradęs pyktis, nukreiptas tiek į kūdikį, tiek į vaiko tėvą ar aplinkinius, tiek į pačią save.

„Pogimdyvine depresija sergantis moteris linkusi save nuvertinti, manyti, kad negeba pasirūpinti vaiku, kad nėra pakankamai mylinti ir rūpestinga, kantri ir gera mama, tad dėl šių kylančių jausmų jaučia kaltę. Dėl savo būsenos, minčių ir jausmų dažnai pogimdyvine depresija serganti moteris jaučia beviltiškumą, todėl, nesiimant priemonių, gali kilti minčių ir apie savižalą. Jei kai kurie iš minėtų simptomų tęsiasi dvi savaites ir ilgiau, reikėtų susimąstyti ir pasikonsultuoti su specialistu“, – patarė sveikatos psichologė N.Martišienė.

Kodėl vienos moterys po gimdymo suserga depresija, kitos – ne? 

Biologinių teorijų šalininkai teigia, kad pogimdyvinė depresija atsiranda dėl hormoninių pokyčių moters organizme nėštumo, gimdymo metu ir pogimdyviniame periode. Tačiau kodėl tada pogimdyvine depresija suserga ne visos pagimdžiusios moterys, psichologės svarstymu, o tik kas penkta iš jų? Akivaizdu, anot jos, kad vien biologinio faktoriaus (hormoninių pokyčių) pogimdyvinei depresijai išsivystyti nepakanka. 

Kas dar gali paskatinti pogimdyvinės depresijos išsivystymą? Įvairūs tyrimai rodo, kad tam įtakos gali turėti tokie veiksniai, kaip:

  • jaunas gimdyvės amžius (iki 21 m.),
  • kūdikio tėvo nebuvimas moters ir kūdikio gyvenime (vieniša motinystė),
  • neplanuotas nėštumas,
  • nuolatinis stresas ir įtampa,
  • vaikystės traumos (patirtas seksualinis ar fizinis smurtas),
  • piktnaudžiavimas psichotropinėmis medžiagomis (žalingi įpročiai),
  • patiriamas smurtas iš partnerio,
  • įvairios tiek psichikos, tiek somatinės ligos.

Tačiau, anot N.Martišienės, gera žinia yra ta, kad kaip yra veiksnių, skatinančių pogimdyvinės depresijos išsivystymą, taip yra ir veiksnių, saugančių jaunas mamas nuo šio sutrikimo (ar bent jau sumažinančių riziką). 

„Riziką susirgti pogimdyvine depresija mažina ar jos eigą lengvina tinkama mityba, pakankamas poilsis, fizinis aktyvumas (pvz. pasivaikščiojimas), artimųjų supratimas, parama ir pagalba, gebėjimas skirti laiko sau ir savo pomėgiams, susitikimams su artimais žmonėmis (draugėmis), žinojimas, kad vaikui nereikalinga tobula mama, vaikui užtenka PAKANKAMAI GEROS mamos“, – vardino pašnekovė.

Pogimdyvine depresija serganti moteris jaučia beviltiškumą, todėl, nesiimant priemonių, gali kilti minčių ir apie savižalą.

Ar moteris gali sau padėti?

Jei pajutote kad kūdikis, kurio taip ilgai laukėte, nebedžiugina, vis blogiau jaučiatės tiek emociškai, tiek fiziškai, jaučiatės nuolatos pavargusi ir negalinti pasirūpinti kūdikiu, ir dėl to jaučiate nuolatinę kaltę, gėdą, bei pajutusios kitus anksčiau išvardintus požymius, psichologės patarimu – nedelsiant pasikalbėkite su savo partneriu, tėvais, artimaisiais, leiskite jiems suprasti, kad jums dabar kaip niekad reikalinga jų parama. 

Nesidrovėkite prašyti pagalbos! Savo įtarimais galite pasidalinti su šeimos gydytoju, kuris nukreips specializuotai pagalbai, kreipkitės į psichologą, kurio kabinete saugiai galėsite aptarti visus kylančius jausmus. Svarbiausia, ieškokite pagalbos. Specialistai įtarę, kad galbūt psichologinių konsultacijų nepakanka, visada Jus nukreips gydytojo psichiatro konsultacijai (galbūt reikės ir medikamentinio gydymo). 

„Situacijai esant kritinei, nesidrovėkite kviestis greitosios medicinos pagalbos. Juk dabar Jūs ir Jūsų kūdikis yra svarbiausi. Sunkumai praeina, o, išgyvenus šį sunkų periodą, neabejotinai ateis daug gražių motinystės akimirkų: pirmasis kūdikio juokas, pirmieji žingsniai, pirmasis žodis... Kreipikės pagalbos, juk tiek nepakartojamų potyrių laukia Jūsų ir Jūsų kūdikio ateityje. Tik stiprūs kreipiasi pagalbos. O Mamos visada stiprios!“ – drąsino sveikatos psichologė N.Martišienė.

Kada rekomenduojama psichiatro konsultacija?

Dažnai į psichologo kabinetą ateina jaunos mamos dėl kitų išgyvenamų jausmų, šeimyninių situacijų, todėl sakyti, anot psichologės, kad kreipiasi mamos, įtariančios sau pogimdyvinę depresiją, nebūtų tikslu. Vis tik, kreipiantis neseniai pagimdžiusiai moteriai su stebimais depresyvumo požymiais, ypač stipriau išreikštais, psichiatro konsultacija rekomenduojama. 

Pasitaiko, kad į konsultacijas klientus užregistruoja ir atlydi artimieji. Tais atvejais, pasak N.Martišienės, taip pat dažniausiai dera psichiatro ir psichologo kompleksinė pagalba. Lengvesniais atvejais, kada situacija nėra užleista, o moters būsena dar labai neapsunkina jos kasdienio funkcionavimo, psichologo konsultacijų lankymas padeda moteriai nurimti, labiau suprasti savo jausmus ir juos priimti, lengviau adaptuotis prie pokyčių.

Ką turi žinoti moters artimieji?

Tiek sutuoktinis, tiek tėvai, broliai, seserys ar kiti moters artimieji, kaip tikina psichologė, apie pogimdyvinę depresiją turi žinoti ne mažiau už gimdysiančią/pagimdžiusią moterį. Juk jie bus tie, kurie bus arčiausiai šalia jaunos mamos ir kūdikio. 

„Juk jie savo pagalba, palaikymu ir rūpesčiu galės padėti jaunai mamai šio sutrikimo išvengti. O jam užklupus turės būti tais, kurie pirmieji paskatins, padrąsins, o jei reikia, ir palydės pas specialistą. Ir tik nuo to, kaip atsakingai į šią situaciją pasižiūrės artimoji moters aplinka, kada jauna mama kreipsis pagalbos ir kaip savalaikiai tinkamą pagalbą gaus, priklausys, kaip greitai moteris vėl galės mėgautis ypatinga gamtos dovana – motinyste“, – sakė psichologė N.Martišienė.