Kaip vaiko jutimai lemia jo elgesį ir prisitaikymą aplinkoje?

Vaikas pyksta. / Shutterstock nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2021-06-26 17:00
Vienas vaikas nenusėdi vietoje, šokinėja, bėgioja, lipa ant baldų, negali susikaupti, kitas galbūt pernelyg abejingai reaguoja į įvairius dirgiklius, taip pat ir į skausmą. Pasak Santaros klinikų Vaiko raidos centro Vaikų ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėjos gydytojos vaikų neurologės Laimos Mikulėnaitės, vaiko jutimai, jų ypatybės yra labai svarbūs augančiam vaikui, jie lemia jo elgesį, prisitaikymą aplinkoje. O žmogaus jutimus valdo net aštuonios pojūčių sistemos.

Sensorinės sistemos vystosi jau nėštumo metu

Žmogaus sensorinės sistemos, pojūčiai vystosi nėštumo metu. Pasak gydytojos neurologės L.Mikulėnaitės, vaisius pradeda suprasti, kad jis turi rankytes, kojytes, galvą, liemenį. Vaisius girdi. Matyti jam dar nėra labai ką. Nėštumo metu pradeda formuotis pagrindinės sistemos, kurios padeda žmogui suvokti, kad jis gali judėti, kad jis turi galūnes, gali jomis naudotis.

„Pirmas dalykas, ką išmoksta vaikas gimdamas – tai judėti, pajusti savo kūną. Tūnodamas saugioje aplinkoje, mamos gimdoje vaisius būdamas 5-6 mėnesių jau girdi, ką apie jį kalba mama. Yra įrodyta, kad jis skiria mamos ir tėčio balsus. Mokslininkai tai nustatė užrašydami vaisiaus judesius. Vaisius reaguoja netgi į intonaciją“, – portalui manodaktaras.lt pasakoja medikė.

Gydytojos teigimu, kai vaisius gimsta, jį pradeda bombarduoti gausybė jutimų. Tai garsai, vaizdai, kvapai, jis pajunta savo kūno padėtį, kurią jau veikia gravitacijos jėga. „Jis turi išmokti su visu tuo susitaikyti. Ir priimti informaciją, ir nusiraminti. Pradeda vystytis savireguliacija. Nuo jos priklausys, koks susiformuos naujagimio maitinimosi, miego ritmas, tai nulems ir jo elgesį ateityje“, – tvirtina L.Mikulėnaitė.

Įprastai per 1 savaitę vaikas išmoksta susidoroti su visa užgriuvusia informacija. Mama žino, kai pradeda zirzti, jau nori miegoti, pradeda verkti – nori valgyti.

„Per savaitę susiformuoja miego, valgymo ir būdravimo ritmas. Tam padeda 8 sensorinės sistemos. Anksčiau buvo manoma, kad jų yra 7, neseniai nustatyta ir dar viena“, – teigia gydytoja neurologė.

Vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė / Tomo Vinicko nuotr.
Vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė / Tomo Vinicko nuotr.

Aštuonios sensorinės sistemos

Geriausiai žinomos yra 4 pojūčių sistemos: rega, klausa, skonis ir kvapas. „Kai gauname informaciją per šias 4 sistemas, mes ją galime valdyti. Jeigu smirda, užsikemšame nosį, jeigu stiprus garsas, užsidengiame ausis, nenorėdami regėti mums nepatinkančio vaizdo, galime užsimerkti“, – pasakoja medikė.

Pasak L.Mikulėnaitės, dar yra 3 labai svarbios sistemos, kurių tarsi nejaučiame.

Vestibulinė sistema suteikia informaciją apie mūsų galvos padėtį erdvėje. Proprioceptinė sistema informuoja mus, kokioje padėtyje yra mūsų likusi kūno dalis.

„Juk ir nepažiūrėję mes puikiai žinome, kaip laikome kojas: sukryžiavę, suglaudę ir pan., ar kokioje padėtyje yra rankos. Visai nebūtina žiūrėti į veidrodį ar specialiai tam pasilenkti. Tą mums „pasako“ ši sistema“, – paaiškina gydytoja.

Dar viena taktilinė  sistema suteikia informaciją per jutimus, lytėjimą. Ji susideda iš 2 dalių: apsauginė apsaugo nuo pavojų, pavyzdžiui, prilietę karštą daiktą, skubiai atitraukiame ranką. Antroji – diskriminacinė – skiriamoji, kai liesdami suprantame: šiurkštu ar švelnu, šlapia ar sausa. Stipriai išvystyta taktilinė diskriminacinė funkcija pasižymi akli žmonės.

„Yra dar viena, aštuntoji sistema, apie kurią pradėta kalbėti ne taip dar seniai. Medikams ji labai svarbi - tai interocepcija. Pasirodo, nuo tų pojūčių, kuriuos mes gauname iš savo vidaus organų, irgi labai priklauso mūsų elgesys, prisitaikymas, darbingumas, dėmesys ir t.t. Tai gali būti alkis, prakaitavimas ir kiti signalai, kuriuos gauname iš vidaus organų. Tai yra ypatingi jutimai, kuriuos galbūt neįvardiname skausmingais pojūčiais, nevadiname liga, bet jie turi labai didelę įtaką visai mūsų sensorinei sistemai“, – portalui manodaktaras.lt tvirtina neurologė L.Mikulėnaitė.

Pasak specialistės, žmonės, kurie turi šių sistemų disfunkciją, sensorinės integracijos sutrikimą, tų signalų nesupranta, kitaip juos priima. Gali labai stipriai reaguoti į skausmą, bet gali ir visai nereaguoti. 

Sensorinių sistemų signalus analizuoja žmogaus smegenys

Visų sistemų fiksuojami signalai yra integruojami žmogaus smegenyse. „Įdomu yra tai, kad valgome tą patį maistą, vienam skanu, kitam neskanu. Matome tą patį vaizdą: vienam gražu, kitam negražu. Tai, kaip mūsų smegenys priima informaciją iš visų 8 sistemų, tuo ir esame skirtingi. Smegenyse vyksta svarbūs procesai: analizė, sintezė. Informacija yra išsaugoma, todėl mes prisimename. Smegenys netgi pajėgios neutralizuoti kai kuriuos pojūčius: tarkime, ateiname į patalpą, kurioje labai didelis garsas, kurį sunku ištverti. Po kurio laiko atrodo, kad tas garsas sumažėjo. Netgi gali susikalbėti su žmogumi, nes nervų sistema geba prislopinti aplinkinius garsus“, – pasakoja medikė.

Ne visada žmogaus smegenys gali susidoroti su dirgikliais, ne visada sensoriniai mechanizmai suveikia taip, kaip turėtų.

„Netgi neturintis sutrikimų žmogus gali netoleruoti kokio nors kvapo, pavyzdžiui, levandų. Jis tampa labai dirglus, nebegali susikaupti. Arba skonis: vienam skanu, o kitą tas pats maistas gali net supykinti. Kodėl? Todėl, kad nervų sistema nesusitvarko, nesugeba užslopinti pernelyg stipraus dirgiklio. Todėl atsiranda ir kitos reakcijos“, – pastebi gydytoja neurologė.

Kai gimusio vaiko nervų sistema nesugeba jam padėti prisitaikyti, medikai kalba apie labai dirglius vaikus. „Kai vaiko savireguliacija veikia blogai, jis nesugeba prisitaikyti aplinkoje, neurologai diagnozuoja padidinto neuroreflektorinio dirglumo sindromą“, – teigia L.Mikulėnaitė.  

Kodėl vaikui sunku prisitaikyti aplinkoje?

Pasak medikės, sunkiau prisitaiko neišnešioti vaikai, nes jų nervų sistema būna nesubrendusi. Sunkumų patiria vaikai, kuriems vystosi raidos sutrikimai. Jų nervų sistema nesugeba įjungti adaptacinių mechanizmų, kurie slopintų dirgiklius.

„Nuo to priklauso žmogaus elgesys. Ar vaikas sugebės augti ir tirti pasaulį, ar bus itin dirglus ir bet koks dirgiklis jam sukels neigiamas organizmo reakcijas net iki ligos požymių, kaip pykinimas, vėmimas. Tuo galima paaiškinti ir piktumą, blogą nuotaiką, hiper arba hipo aktyvumą. Jis negalės nusiraminti ir jo vystymasis bei pasaulio pažinimas bus labai apsunkintas. Arba jis bus labai pasyvus, abejingas jį supančiai aplinkai“, – pastebi gydytoja neurologė.

Medikės teigimu, yra metodų, kurie gali padėti koreguoti šias organizmo reakcijas. Nors dabar vyrauja labai demokratiškas kūdikių auginimo būdas: vaikas maitinamas, kada tik nori, miega irgi kada nori. Dirgliam vaikui tas netinka. Mama nesupras jo poreikių.

„Jeigu kiekvieną verksmą mama supras kaip kūdikio norą valgyti, tai jį permaitins. Bus problemų su virškinimo traktu. Pagaliau ji matys, kad ir ką tik pamaitintas kūdikis ir toliau nenusiramina. Mama nerimauja, vaikas jaučia jos emocijas ir prasideda toks užburtas ratas“, – sako L.Mikulėnaitė.

Todėl dirgliems vaikams rekomenduojamas kur kas griežtesnis maitinimo ir miego režimas.

„Kartais pravartu jį suvystyti arba panešioti stipriai prie savęs prisispaudus. Tokiu būdu vaikas gaus mažiau dirgiklių, informacijos iš aplinkos, geriau jaus savo kūną ir sugebės nusiraminti. Didelę klaidą daro tėvai, kurie vaikšto ant pirštų galiukų, kai vaikas miega. Neturi būti mirtinos tylos. Juk tokiu atveju vaiko savireguliacijos mechanizmai nesivysto natūraliai“, – pastebi medikė.

Netipiškas vaiko elgesys

Kalbant apie sensorinius sutrikimus, kai vaiko nervų sistema nesugeba susitvarkyti su stipriais aplinkos impulsais, pastebime, kad į menkiausius dirgiklius būna kraštutinės reakcijos: arba išreikštos per stipriai, arba per silpnai.

„Vaikas gali būti nevalgus, nes nejaučia skonio. Jeigu jam trūksta informacijos apie savo kūną, jis nenusėdi vietoje: straksi, laipioja ant baldų, negali susiraminti, sukaupti dėmesio. Jeigu silpni uoslės pojūčiai, vaikas gali uostyti keistus kvapus, pavyzdžiui, savo šlapimo. Jeigu jam patinka stiprus priglaudimas, vaikas gali glaustyti prie sienų, baldų, lįsti po stalu, kėde. Jam reikia tokių dirgiklių ir todėl jis gali elgtis labai netipiškai“, – sako gydytoja neurologė.

Jeigu tinkamai nefunkcionuoja kūno padėties pojūčio: vestibulinė,  proprioceptinė ir taktilinė sistemos, galime susidurti su ryškiais motorikos sutrikimais. „Vaikas gali nesugebėti atlikti judesio sekos, nes jis nesupranta savo kūno. Kūno žemėlapis pradeda formuotis tik mums gimus. Juk svarbu jausti, kur mūsų rankos, kojos, kitos kūno dalys. Vaikai, kurie to nesugeba, auga nekoordinuoti: pargriūna lygioje vietoje, nepataiko pro duris, atsitrenkia į stalą. Rankos, kojos nusėtos mėlynėmis. Jų nervų sistema nesugeba apdoroti aplinkoje esančios informacijos ir jų apsaugoti“, – teigia L.Mikulėnaitė.

Pasak medikės, trečiasis sutrikimas, kai vaikas neskiria, kas yra kas. Jutimai mums padeda atpažinti. „Jeigu vaiko rankos bus pernelyg jautrios, jis neims daiktų, jų netyrinės. Dėl per didelio jautrumo burnoje, jis atsisakys paragauti daugelio patiekalų. Autistai negali žiūrėti į kito žmogaus akis, nes juos tai itin dirgina ir jie nesupranta, kas yra sakoma. Dėl nesugebėjimo suvaldyti reakcijos į stiprius pojūčius, kai kuriems vaikams gali būti sunku sušukuoti plaukus, nukirpti nagus. Dalis vaikų nenori maudytis. Tada ir susiduriame su keistu, nesuprantamu vaiko elgesiu“, – pastebi gydytoja neurologė.

Kokia pagalba?

Gydytojos teigimu, pirmiausia reikia nustatyti, kas vyksta su vaiko pojūčių priėmimu: ar jautrumo yra per mažai, ar per daug. Nustačius taikomos jutimų stimuliacijos. Vaikui reikia duoti tai, ko jam trūksta ir stengtis sumažinti, ko jam yra per daug. Bet kokiu atveju vaikas ieškos, kaip užpildyti stygių: jeigu kojų padai labai jautrūs, jis vaikščios ant pirštų galų. Tik jo paieškos gali pasireikšti irzlumu, pykčiu, dėmesio nekoncentravimu.

„Mano praktikoje yra buvęs vaikas, kuris labai stipriai reaguodavo į drabužių etiketes, jų odos sudirginimo pasekmė buvo vaiko hiperaktyvumas ir visiškas nesugebėjimas susikaupti ir girdėti, ką sako aplinkiniai. Toks menkutis dirgiklis gali sugriauti visą vaiko prisitaikymą ir visą jo mokymosi procesą“, – sako neurologė.

Kalbant apie mokyklinio amžiaus vaikus, svarbu jiems pritaikyti aplinką, išmokyti išvengti dirgiklių. Pagalvoti apie drabužius, mokyklinį suolą ir visas priemones.

„Tokiems vaikams yra taikoma terapija, tai yra palaipsninis dirgiklių įvedimas, pradedant nuo vieno, po to jų skaičių pamažu didinant. Su vaikais dirba ergoterapeutai, stebi jų reakcijas, prisitaikymą. Tokiu būdu vaikas yra įpratinamas prie dirgiklių, kol jo nervų sistema išmoksta su jais susitvarkyti“, – teigia gydytoja neurologė L.Mikulėnaitė.  

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
Socialinė informacinė kampanija „Rinkis gyvenimą“