Kaniterapija padeda vaikams įveikti ne tik bendravimo sunkumus, bet ir disleksiją

Kaniterapija / Shutterstock nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2022-05-21 14:42
Kaniterapija – alternatyvus pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti. Šis metodas taip pat naudojamas siekiant vaikams padėti įveikti disleksiją, neurologinių ir genetinių ligų grupei priskiriamą skaitymo sutrikimą. Apie šią terapijos rūšį manodaktaras.lt kalbasi su Kaniterapijos asociacijos psichologe, kaniterapeute Joana Grygutis ir logopede, specialiąja pedagoge, kaniterapeute Inesa Ežerskytė-Purenok.
Logopedė, specialioji pedagogė, kaniterapeutė Inesa Ežerskytė-Purenok ir psichologė-kaniterapeutė Joana Grygutis.
Logopedė, specialioji pedagogė, kaniterapeutė Inesa Ežerskytė-Purenok ir psichologė-kaniterapeutė Joana Grygutis.

Pokalbio pradžioje specialistės iš karto pabrėžia, kad jos nėra medikės ir tai nėra gydymas. „Kaniterapijos tikslas motyvuoti, paskatinti žmogų atlikti kažkokias veiklas, darbus, kurias įprastomis aplinkybėmis jam padaryti yra sudėtinga. Šuo padeda atsipalaiduoti ir yra kaip pagalbinė priemonė siekti užsibrėžto tikslo“, – teigia psichologė-kaniterapeutė J.Grygutis.

I.Ežerskytė-Purenok pasakoja, kad konsultacijose jai tenka įprastinis logopedės vaidmuo, bet šuns dalyvavimas jos pacientams suteikia papildomos motyvacijos stengtis. „Kaip logopedei tenka atlikti įprastą savo profesijai darbą, tik vietoj minkštų žaisliukų šalia būna gyvas šuo, o jam dalyvaujant kur kas sėkmingiau pavyksta įtvirtinti vienus ar kitus dalykus“, – pastebi specialistė.

Šunys specialiai dresuojami

Kaniterapeutės pasakoja, jog nėra išskirtinės dresūros šunims, jie mokomi bendro paklusnumo, kaip ir visi kiti dresuojami šunys. Tačiau yra tam tikrų specifinių dalykų, ką šuo privalo vykdyti. Šuo turi būti nejautrus garsams, vaizdams, kvapams, nereaguoti į keistą klientų elgesį, nes terapijų metu pasitaiko ir įvairių netikėtumų. Šuo gali reaguoti į įvairius dirgiklius, bet reakcija privalo būti labai santūri, kad neišgąsdintų žmogaus.

„Mūsų šunys laiko egzaminą, būna išsamiai patikrinami ir tik tada gauna teisę „dirbti“. Mažesnių veislių šunys pradeda dalyvauti terapiniuose užsiėmimuose kiek anksčiau – nuo vienerių metų, didesnių veislių – nuo 15 mėnesių“, – pasakoja J.Grygutis.

Per egzaminą, kuris trunka apie valandą, atidžiai tikrinama, kaip gyvūnas reaguoja, kai šalia nėra šeimininko, ar nesikeičia jo elgesys, kai prie jo prieina svetimas žmogus. Vertinama, kaip šuo reaguoja į staigų garsą, krentančius daiktus, o taip pat, kokia jo reakcija į neįgaliojo vežimėlį, į ramentus, į subintuotą žmogaus veidą.

Pasak specialistės, darbinės karjeros pradžioje šunys egzaminuojami kas vieneri metai, o vėliau, jeigu nėra nusiskundimų, gyvūnų tinkamumas šiai veiklai tikrinamas kas dvejus metus. Su šunimi visada dirba ir specialistas kaniterapeutas, kuris be specifinių žinių apie jį, dažniausiai turi dar ir papildomą kvalifikaciją.

J.Grygutis pati augina tris šunis, o kaniterapeute dirba  su dviem iš jų, kurie yra išlaikę terapinį egzaminą: kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliumi Lu ir Labradoro retrivere Kia. Specialistė pastebi, kad šunys per dieną gali sudalyvauti 2-3 užsiėmimuose, nes vėliau pavargsta.

Nuo disleksijos iki patyčių prevencijos

Psichologė J.Grygutis tvirtina, kad kaniterapija tinka visiems: nuo mažiausio iki vyriausio, bet  dažniausiai jai tenka dirbti su ikimokyklinio amžiaus vaikais, pradinukais ir vyresniais mokiniais. Tarp jų būna ir įprastinės raidos vaikai, kurie patiria bendravimo sunkumų. „Jiems būna sunku užmegzti santykius, susidraugauti su bendraamžiais, kartais jie patiria sunkumų, stresą mokykloje ar šeimoje. Su tokiais vaikais mes ir dirbame“, – pasakoja specialistė.

Kita grupė, su kuria dar dažniau tenka susidurti kaniterapeutėms – vaikai su specialiaisiais poreikiais. „Taip susiklostė, kad į mus labai dažnai kreipiasi autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų tėvai, su jais dirbame daugiausiai. Važinėjame į bendrojo lavinimo mokyklas, specialiąsias mokyklas, į lopšelius-darželius“, – sako J.Grygutis.

Kaniterapija / Konstantino Varšavskio ir Marijos Biteniekytės nuotr.
Kaniterapija / Konstantino Varšavskio ir Marijos Biteniekytės nuotr.

Specialistės veda ir individualius užsiėmimus, ir grupinius. „Kartais važiuojame į ugdymo įstaigas su tokia šviečiamąja edukacine misija: supažindiname su gyvūnu, pasakojame apie šunų veisles, apie bendravimą su gyvūnu, patiriamus pojūčius“, – pasakoja psichologė. Taip pat vyksta ir tęstiniai susitikimai mokyklose, kuriems rengiantis, iš anksto su mokytojais, klasės auklėtojais aptaria, kokių sunkumų, psichologinių problemų yra klasėje, vaikų tarpusavio santykiuose. „Būna, kad  vaikai pernelyg dažnai nesutaria, įžeidinėja, tyčiojasi. Mes atsivedame šunį, kalbame apie patyčias, kaip į jas reaguoti, kaip jaučiasi žmogus, iš kurio tyčiojamasi. Šuns buvimas padeda sufokusuoti empatiją, o tada jį perkeliama į tarpusavio bendravimą kasdienėse situacijose“, – kaniterapijos metodiką paaiškina specialistė. 

I.Ežerskytė-Purenok pasakoja, jog kaniterapija taip pat taikoma vaikams, turintiems disleksijos problemą. Lietuvoje jau yra paplitusi terapijos forma „Skaitymas su šunimi“. Pagal tarptautinę praktiką tokie skaitymai dažniausia organizuojami viešosiose bibliotekose įrengtuose jaukiuose skaitymo kampeliuose.

Pasak kaniterapeučių, skaitymas su šunimi turi aiškią struktūrą, metodiką, trukmę, nekintamą grafiką. Stengiamasi, kad ir šuo būtų tas pats, nes vaikai jį pamilsta, dėl jo ateina į biblioteką skaityti. Skaitymai su šunimi pirmiausia buvo pradėti organizuoti Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje, o šiuo metu nuolat vyksta Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje.

„Kaniterapija negydome vaiko raidos ar kitokių sutrikimų, bet tikrai džiaugiamės matydami, kaip gerėja vaikų skaitymo technika, jie atranda skaitymo džiaugsmą. Šuo yra geras klausytojas. Jis netaiso, nekritikuoja, kantriai klausosi ir būna su skaitančiuoju viso užsiėmimo metu“, – šypsosi logopedė I. Ežerskytė-Purenok.

Kaniterapija / Konstantino Varšavskio ir Marijos Biteniekytės nuotr.
Kaniterapija / Konstantino Varšavskio ir Marijos Biteniekytės nuotr.

Kaip yra vertinamas pokytis?

Specialistės pripažįsta, jog gana sudėtinga atsakyti į šį klausimą. „Ne visada pavyksta sužinoti, bet jei sulaukiame kvietimo atvykti antrą kartą, tai jau galime daryti išvadą, kad terapija pavyko. Stengiamės užmegzti atgalinį ryšį su mokytojais, auklėtojais, sužinome atgarsius iš tėvelių, kurių vaikai dalyvauja individualiose konsultacijose. Keičiamės informacija, tikrai malonu išgirsti pozityvius komentarus“, – pripažįsta psichologė J.Grygutis.

Jos kolegė I.Ežerskytė-Purenok pastebi, jog kartais net ir užsiėmimų metu būna matyti, kaip vaikas dalyvaujant terapiniui šuniui pradeda atlikti tam tikrus veiksmus, kurių kitoje aplinkoje įprastai nedaro: „Mes pastebime, kad vaikas atlieka jam nebūdingą veiklą. Nors tai yra momentinis pokytis, bet jis patvirtina, kad šuo kaip motyvatorius yra labai stiprus variklis vaikams, jaunuoliams, net ir suaugusiems žmonėms atlikti net ir nelabai malonius veiksmus“.  

Pasak psichologės, vaikai šuns kompanijoje labiau atsipalaiduoja, galima daug lengviau su jais surasti bendrą kalbą. „Jie tarsi bendrauja ne su psichologu ar kitu specialistu, bet savo dėmesį adresuoja gyvūnui. Ir kartais net patys nepastebi, kaip lengvai atlieka visas užduotis, kurios įprastinėje aplinkoje būdavo sunkios ar nemalonios. Piešia, spalvina, rašo, skaičiuoja tam, kad šuniukas galėtų įvertinti, ar nepadarė klaidų“, – šypsosi J.Grygutis.

Logopedė I.Ežerskytė-Purenok priduria, kad tokiu būdu formali veikla tampa neformalia. „Funkcijos tos pačios, bet vaikams dingsta tos formalios veiklos pojūtis ir viskas vyksta tarsi žaidime. Kai vaikas turi atlikti tam tikras užduotis, kol pasiekia tikslą, o tada gali pasidžiaugti šuniuko dėmesiu“, – pasakoja specialistė.