Kokią įtaką mūsų sveikatai daro dailės terapija?

Gydanti dailės terapija / Shutterstock nuotr.
Autorius: Pranešimas žiniasklaidai
Publikuota: 2022-11-14 17:35
Gydantis dailės terapijos poveikis įrodytas mokslo tyrimais jau daugiau nei prieš 30 metų. Čia aktyviai fiziškai dirba rankos, sąmonė koncentruojasi į procesą. Taip kūrinio turinys apeina savigynos sienas, išlaisvinama pasąmonė. Kas yra dailės terapija, kodėl vis daugiau žmonių domisi ja ir kuo ji gali būti naudinga sveikatai?

Į klausimus atsako LSMU ir VDA dailės terapijos magistrantūros studentė Renata Pribušauskienė.  

Dailės terapijos sesijoje būtini trys aktyvūs dalyviai – klientas, dailės terapeutas ir kūrinys. Klientas yra tas, kuris sesijos metu kurdamas konkretų kūrinį įkūnija savo vidinį pasaulį; dailės terapeutas – tas, kuris aktyvuoja kliento kūrybos procesą ir užduodamas klausimus keliauja kartu su klientu; ir kūrybos produktas – gydančio patyrimo saugi erdvė. Žmogus kviečiamas išreikšti temą, kurią dailės terapeutas formuluoja pagal įsivardintą, o kartais ir nutylėtą, dar neįsisąmonintą kliento problemą.

Gydantis dailės terapijos poveikis įrodytas mokslo tyrimais jau daugiau nei prieš 30 metų. Čia aktyviai fiziškai dirba rankos, sąmonė koncentruojasi į procesą. Taip kūrinio turinys apeina savigynos sienas, išlaisvinama pasąmonė. Sesijoje mes kalbamės tarsi ne apie autoriaus asmenį ir jo patiriamą skausmą, baimes ar nerimą, o apie trečią sesijos dalyvį – kūrinį. Būtent per tai žmogui atsiveria jo tikrosios, svarbios nutildytos mintys, užgniaužti jausmai, išgyvenimai, potyriai. Ir kalbame ne šiaip abstrakčiai apie mėlyną ar raudoną spalvą, o apie tą, kuri yra konkrečiame piešinyje, dabar.

Dailės terapija jungia dvi savarankiškas disciplinas. Iš dailės, kaip meno šakos, ateina visa žmogaus kūrybos raiškos jėga. Per liniją, spalvą, kompoziciją, atlikimo manierą, pasirinktą techniką kalbame simboliais ir pasąmonės turiniais. Piešimas, spalvojimas ar lipdymas, nors ir geri dalykai, ir gali būti saviugdos menu pavyzdžiai, tačiau patys savaime nėra dailės terapija. Antra dedamoji – terapija – yra gydymas.

Šiuo atveju jungiasi psichologijos, psichoterapijos, psichiatrijos elementai. Klijai, kuriais klijuojame nagrinėjamą kūrinį su autoriaus iš(si)kelta problema ir joje užkoduotu resursu, ateina iš filosofijos, istorijos, menotyros, literatūros, ikonografijos, etnografijos, semiotikos, religijotyros, ir dar daugelio kitų sričių. Nes kaip kitaip bandytume atpažinti iš pasąmonės atkeliavusį simbolį, prijaukinti šešėlį ar įprasminti užklydusio archetipo pėdsaką. O būtent tai ir traukia daugelį – pažinti save per archetipą, bendrą simbolį, spalvą.

Kam rekomenduojama dailės terapija?

Sunkiau pasakyti, kam ji netinka, nes dailės terapijos galimybės labai universalios. Studijuodami turime galimybę patirti, kaip metodas veikia žmogaus psichoemocinę būseną – pradedant mažiausiųjų pacientų su vaikų raidos sutrikimų spektru, baigiant pacientais su senatvine demensija ar Alzhaimeriu. Kitas galimybių laukas – neurologijos, kardiologijos, traumatologijos pacientai, kuriems pažadintas noras ir galimybė kurti suaktyvina smulkiąją motoriką ir padeda atstatyti tam tikras funkcijas, kartu stiprina savigarbą, padeda uždegti savyje norą sveikti, kurti ateities planus.

Dailės terapeutas yra gydytojų komandos dalis, dirbame ligoninėse, poliklinikose, sanatorijose. Tačiau ne ką mažiau svarbus yra prevencinis dailės terapijos potencialas. Į dailės terapiją ateina sveikas, motyvuotas žmogus, patiriantis tam tikrų laikinų sunkumų. Mus veikia traumuojantys įvykiai, kuriuos išgyvename patys, arba tampame jų liudininkais. Netektys, svarbaus artimo mirtis, skyrybos, atleidimas iš darbo, persileidimas, abortas; smurtas – tiek fizinis, tiek psichologinis; bendras emocinis fonas, kuriame gyvename – pandemija, karas, pabėgėliai.

Visa tai nusėda mumyse ir reiškiasi kaip stresas, nerimas, valgymo sutrikimai, apatija, depresija, egzistenciniai klausimai – galima vardinti ilgai. Dailės terapeutas neskiria medikamentinio gydymo, tačiau padeda aiškiau įsivardinti neigiamos emocinės būsenos giluminę priežastį. Žmogus paprastai ją tarsi ir nujaučia, bet kartu nuneigia gynybos mechanizmais. Jam reikia patvirtinimo, neutralaus žvilgsnio iš šono. O tada jau galima kartu ieškoti vidinio resurso, stiprinti savivertę, pamilti, atleisti, priimti. Save pažindami sprendžiame savęs neišsipildymo, netobulo charakterio, nenusisekusių santykių problemas. Taigi, keičiamės ir augame.

Kaip dailės terapija padeda įveikiant krizines situacijas?  

Sakyčiau, mane labiausia žavi dailės terapijos gebėjimas takiai ir greitai prisikasti iki žmogaus autentiškumo šerdies, pajausti jo gaivališką savastį. Taip galiu padėti jam pasisemti jėgos. Pavyzdžiui, dirbant su netektimis, saugiai galime išgyvent jausmus, kurių negalėjome, neleidome sau patirti dėl įvairių priežasčių – neišverkėme, neišgedėjome, neatsisveikinome, neatleidome. Nėra vieno kelio, kiekvienas atvejis – unikalus.

Tačiau kūrybinį pradą turime visi, o naudodami kūrybą terapijoje rezultatą pasiekiame gerokai greičiau nei kitais būdais. Viena vertus, galime nusipiešti baimę ar kitą neigiamą emociją, ir ją fiziškai sunaikinti – suplėšyti, išmesti. Tokia pirma reakcija dažna. Tačiau taip pat per savo piešinį išgyventą skausmą galime suvokti, priimti. Integruoti tai, ko bijome, pažinti ko nepripažįstame. Per tai kuriame naujas neuronų jungtis – įprantame reaguoti kitaip, kad ir ateityje, nutikus panašiam stresui, gebėtume tą naują įgūdį tiesiog naudoti.

Nepasitikinčius dailės gebėjimais galiu nuraminti – mokėjimas „teisingai“ piešti čia labiau trukdo nei padeda. Kuo daugiau archajiškos, vaikiškos raiškos, kuo mažiau nugludinta linija, tuo ji tikresnė, gyvesnis „atsitiktinis“ paspaudimas, aiškesnis spalvos pasirinkimas. Mokėti piešti nereikia. Kaip ir kitose terapijose – čia svarbiau vidinis motyvas pažini save. Ir, žinoma, drąsa.