Kun. A.Toliatas: „Organų donorystė niekaip nesikerta su tikėjimu – tai kvietimas dalintis“

Organų donoras; organų donorystė / Shutterstock nuotr.
Autorius: manodaktaras.lt
Publikuota: 2022-04-15 13:27
Toks jau yra gyvenimo ratas – kažkas gimsta, kažkas miršta. Mirus žmogui, jo dalelė gali pratęsti gyvenimą kitam žmogui, kuris galbūt yra kažkieno tėtis, mama, brolis ar sesuo. Sprendimas dovanoti mirusio savo artimojo organus transplantacijai gelbsti ne vieną, o kartais net septynis žmones.

Artėjant šv.Velykoms, norisi prisiliesti prie prasme persismelkiančių, vertybėmis grįstų dalykų, kviesti kasdieniam žmogaus gerumui, atjautai ir meilei artimui. O kas geriau tam galėtų sutelkti, jei ne dvasininkas, kurio pagrindinis ir didžiausias įkvėpimas – gyvenimo, Šv. Rašto tiesos. Nacionalinis transplantacijos biuras kalbina Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kunigą, Lietuvos policijos kapelioną Algirdą Toliatą.

Ką Jums reiškia organų donorystė?

Turbūt kilniausia, ką mes galime padaryti išeidami iš šito pasaulio, tai dovanoti gyvenimą kitam žmogui. Tai yra labai kilnu – duoti savo gyvenimą, dalintis su kitu žmogumi.

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kun., Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas
Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kun., Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas

Kaip visuomenė, Jūsų manymu, šiandien supranta ir vertina organų donorystę?

Manau, kad yra įvairiai mąstančių. Yra žmonės, kurie žiūri pozityviai, džiaugiasi ir palaiko, aktyviai tuo domisi. Yra tokių, kurie baiminasi, nepalaiko. Apskritai, manau, kad donorystė yra susijusi su tuo, kiek man rūpi kitas žmogus, taigi, labai susijusi su tarnyste, atsakomybe, su tarpusavio meile.

Kuo labiau mes esame artimi, kuo labiau mums rūpi kiti žmonės, skauda dėl jų širdį, kuo labiau esame bendruomenė, tuo labiau atsiskleidžia troškimas dalintis savo gyvenimu. Kuo žmonės labiau susvetimėję, tuo mažiau rūpi aplinkiniai ir labiau esame pavaldūs savo interesams, tuo labiau esame valdomi egoizmo ir abejingesni.
 
Šiandien Lietuvoje donoro organų ir audinių laukia kiek daugiau nei 300 žmonių, o operacijų per metus atliekama iki 200. Maždaug trečdalis artimųjų nesutinka, kad mirštančio ligonio organai būtų paaukoti donorystei. Kaip manote, kas šiuos žmones paskatintų apsispręsti dėl donorystės?

Jeigu apie donorystę būtų kalbamasi prieš nutinkant nelaimei, jei daugiau ir drąsiau apie tai kalbėtume tarpusavyje, kad pasakytume aiškiai savo artimiesiems, jog mums nutikus nelaimei, jie žinotų, kad norėtume dovanoti galimybę kitiems gyventi. Svarbu, manau, kalbėtis apie tai daugiau. Ta tema turėtų būti labiau paliečiama artimame bendravime. Tai lyg visuomenės sąmoningumo puoselėjimas. Turime suprasti, kaip yra sudėtinga ir kokia didelė atsakomybė prisiimti sprendimą už kitą žmogų.

Susidūrus su tokia situacija, susimąstai apie velionio valią, dar reikia suprasti, kad žmogus išgyvena netektį, liūdesį ir tomis akimirkomis yra labai sunku dar papildomai priiminėti sudėtingus sprendimus dėl donorystės. Tai nėra tema, kuria atsisėdus prie stalo su artimaisiais pradedame kalbėtis, tačiau donorystės tema turėtų būti paliesta vien tam, kad išsakytume savo valią artimiems žmonėms. 

Keliant sąmoningumą ir skatinant šią temą, tiesiog vienas iš pasiūlymų – apie tai kalbėti mokykloje ar universitete, kad tai nebūtų tabu tema ir augtų karta, kuri geba pasisakyti ir šia tema. Tiesiog pradėti nuo jaunų žmonių, paliečiant tai, kodėl svarbu yra dovanoti gyvenimą, kad ši tema taptų tiesiog natūralia, o ne pritraukta, t.y. paliečiama tik skaudžią akimirką, kai artimiesiems ir taip yra sunku.

Tai lyg atsakingumo, sąmoningumo, pilietiškumo kursas, kuriame galėtų būti paliečiama ir daugiau visuomenei opių ir svarbių temų. O galbūt tai galėtų tapti įmonės socialinės atsakomybės dalimi, kuomet supažindinami darbuotojai su gyvomis istorijomis, kurios išties labiausiai paveikia žmones, t.y. istorijos laukiančiųjų, išgyvenusiųjų transplantacijas, sutikusiųjų padovanoti mirusio artimojo organus donorystei išgyvenimai. Tai yra jautru, tai yra sudėtinga, tačiau tai turėtų būti paliesta. Galbūt atviros diskusijos forma, o gal pokalbiu už uždarų durų, bet svarbu apie tai kalbėtis.

Sąmoninga, dvasinga bendruomenė gali pati spręsti savo problemas ir beieškant išeičių, žmonėms natūraliai kyla noras padėti, atjausti, dovanoti. Šiuos procesus pažadinti yra gana sudėtinga, nes žmogui turi iš vidaus rūpėti kito skausmas, sunku suasmenintai priimti kito sunkumus ir kito istorijas priimti kaip sau artimas.

Didžiojoje dalyje Europos valstybių yra taikomas numanomas organų donorystės modelis, kuomet kiekvienas pilietis, neišreiškęs prieštaravimo, laikomas potencialiu donoru, ir tik 8 valstybės taiko informuoto sutikimo modelį, tarp jų ir Lietuva, kuomet asmuo gali išreikšti tiek sutikimą, tiek atsisakymą, kitu atveju asmens pozicija yra neaiški. Nors bet kuriuo atveju svarbiausią ir galutinį sprendimą dėl donorystės priima artimieji, kurių visuomet atsiklausia medikai. Ar Jums asmeniškai būtų priimtinas modelis, kuomet kiekvienas žmogus būtų laikomas potencialiu donoru, tačiau nenorėdamas, galėtų išreikšti prieštaravimą donorystei?

Man asmeniškai tai būtų priimtina. Galbūt mumyse yra vangumo ir kartais patogu, kai esi sąrašuose kaip pritariantis, tai neišsibraukinėsi, tačiau, jei turi priešingą nuomonę, esi saistomas tam tikrų įsitikinimų, turi galimybę rinktis nebūti donoru. Svarbu, žmogus turi turėti galimybę rinktis, nes tai be galo subtilu, be galo jautru. Aš tikrai manau, kad donorystė yra kilnus, geras dalykas, bet yra žmonių, kuriems gali kilti įvairių neužtikrintumų ar dvejonių.

Taigi, atsižvelgiant į visas aplinkybes, žmogus turėtų turėti galimybę apsispręsti, o ar vienu būdu žmogus informuojamas, ar kitu, juk svarbu yra tai, kaip žmogus vidumi išgyvena norą padėti kitam.
 
Šalys, organų donorystės lyderės pasaulyje – Ispanija, Kroatija, Belgija. Lietuva – vis dar stipriai atsilieka. Kaip manote, kas tai lemia? Kodėl vienose valstybėse gerokai daugiau žmonių apsisprendžia tapti donorais, o kitose toks sprendimas priimamas itin vangiai?

Daug dalykų yra susiję su žinojimu, prevencija. Kuo daugiau žmonės yra įtraukti ir apie tai yra kalbama, tuo daugiau žmonių atsiliepia. Kita vertus, paminėtose šalyse yra taikomas kitoks donorystės modelis. Gal mūsuose išties yra tam tikras vangumas, t.y. jeigu niekas neįrašė tavęs „į eilę“, tuomet joje ir neatsiradai, o jei esi toje eilėje ir niekas neišbraukė, tai ir pats neišsibrauki.
 
Ar pasitaiko žmonių, kurie baiminasi, kad paėmus organą ar audinį, velioniui nebus suteiktas pilnavertis pomirtinis gyvenimas? Ką tokiems žmonėms pasakytumėte?

Aš asmeniškai nesu susidūręs su tokiais žmonių svarstymais, nes tai yra labai specifinė tema. Tai yra sudėtinga tema, kad apie ją atėjęs žmogus kalbėtų. Bet, neabejoju, kad gali kilti žmonėms ir tokių minčių. Gal ne tiek patiems žmonėms, kurie išreikštų valią dėl donorystės po mirties, bet daugiau dvejonių jų giminaičiams, kuriems gali kilti minčių, jog „neduok, Dieve, pakenksiu savo artimam žmogui“, tačiau Bažnyčios pozicija yra labai aiški, kad organų donorystė niekaip nesusikerta su Biblija, su tikėjimu, su krikščionybe, ir tai yra kvietimas dalintis.
 
O ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto, ar įsigyti Donoro kortelę?

Jeigu jau svarstai, jeigu kyla tokia mintis, kad norėtum, ar jauti vidinį paraginimą, tai, žinoma, patarčiau ir paraginčiau išreikšti savo valią, pasirašyti sutikimą. Arba, jei jauti vidinį norą, tai paprasčiausiai pasikalbėk, inicijuok pokalbį su savo artimaisiais, savo aplinkoj, kad jie žinotų.

Su kokiomis nuotaikomis pats pasitinkate šv. Velykas? Ir ko šiuo laikotarpiu palinkėtumėte žmonėms, kurie šiandien turi viltį gyventi ir kantriai laukia transplantacijų?

Velykas, tikriausiai kaip ir visi, pasitinku šiuo Gavėnios laiku su Ukrainoje besitęsiančio karo aidais, tais įvykiais, kurie yra visai šalia ir manau, kad tai kaip niekad priverčia mus susimąstyti apie gyvenimo trapumą, kad esame laikini šioje žemėje ir kaip svarbu yra vieniems kitus saugoti, kad mūsų pasiryžimai nebūtų tik tuščios deklaracijos, kalbos, bet kad realiai imtume ir darytume. Ne tik dalintume pažadus, bet ir įgyvendintume.

Žvelgdamas į Ukrainos tautos narsą, jų solidarumą, priimdamas visa tai kaip pavyzdį ir užsidegimą – manau, kad tai ir yra tikrosios Velykos, kada esi pasiruošęs savo gyvybę už draugus paaukoti, už savo šeimą, už kaimynus, savo tautą. Man atrodo, kad tai, kas vyksta mums artimoje valstybėje, tai yra priešvelykinė būsena. Manau, kad ne tik jie, bet ir mes turėtume kiekvienas savaip įeiti į tą būseną, per tam tikrą atsakomybę, realų, konkretų įkūnijimą. 

Šiuo laikotarpiu itin norisi palinkėti rūpesčio vienas kitu ir gyvenimo meilės, dėkingumo, kad visos susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės nepraeitų pro šalį, bet kad jos mumyse išprovokuotų artumą, kad negalėtume praeiti pro kito žmogaus skausmą, bėdą. Jeigu mūsų širdyje bus Dievas, jeigu atsigęšime į pasaulį Kūrėjo žvilgsniu, tuomet mes ne tik negalėsime daryti ar inicijuoti jokio blogio, bet dar gi tapsime tais, kurie nepraeina pro kenčiantį.

Nacionalinio transplantacijos biuro informacija