Logopedė: „Klaidinga manyti, kad vaiko mikčiojimas atsiranda tik dėl išgąsčio ar kitų neigiamų emocijų“

Vaiko mikčiojimas; logopedo pagalba / Shutterstock nuotr.
Autorius: Eglė Dagienė
Publikuota: 2022-11-08 11:00
Intensyviai vystantis vaiko kalbai, apie 3–5 gyvenimo metus, tėvai gali pastebėti, jog jis mikčioja. Dažniausi mikčiojimo požymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės. Tačiau logopedė, psichologė, VDU Švietimo akademijos dėstytoja dr. Vilma Makauskienė pataria nesupainioti šio sutrikimo su natūraliais vaiko kalbos raidai būdingais nesklandumais. Kas lemia mikčiojimą ir kaip vaikui padėti?

Mikčiojimas prasideda laipsniškai

Remiantis Amerikos mikčiojimo fondo (Stuttering Foundation) duomenimis, apie 5 proc. žmonių vaikystėje yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. Paprastai šis sutrikimas prasideda laipsniškai, nors kai kurių vaikų mikčiojimas gali atsirasti staiga ir kalbėjimas pasikeičia per vieną dieną. 

„Svarbus mikčiojimo požymis yra užsikirtimų kaita ir įvairovė. Mikčiojimas gali keistis kiekvieną dieną ir būti skirtingas įvairiose situacijose. Keletą dienų ar net savaičių vaikas kalba sklandžiai, o vėliau vėl atsiranda užsikirtimai, keičiasi mikčiojimo pobūdis ir intensyvumas“, – portalui manodaktaras.lt pasakojo dr. V.Makauskienė.

Pagerėjimo ir pablogėjimo laikotarpių trukmė, anot logopedės, yra skirtinga ir priklauso nuo  pasakojimo sudėtingumo, pokalbio turinio, pašnekovo reakcijos, bendravimo stiliaus, mikčiojančio asmens savijautos bendravimo metu ir kitų veiksnių.

Logopedė, psichologė dr. Vilma Makauskienė
Logopedė, psichologė dr. Vilma Makauskienė

Svarbu įvertinti vaiko kalbėjimą įvairiose situacijose

Dažniausiai mikčiojimui būdingi garsų, skiemenų pakartojimai, tylos pauzės, garsų tęsimas bei sustiprėjusi artikuliacijos aparato įtampa. 

„Daugelis vaikų, mokydamiesi kalbėti, sunkiai suranda tinkamų žodžių savo mintims išreikšti, pasakoja susijaudinę, skubėdami, todėl jų kalbėjimui būdingi natūralūs sklandumai. Atskirti prasidedantį mikčiojimą ir vaiko kalbos raidai būdingus nesklandumus nėra labai paprasta, – teigė dr. V.Makauskienė. – Užsikirtimai gali būti tik kartais, kai vaikas bendrauja su nepažįstamais žmonėmis, pasakoja savo įspūdžius susijaudinęs ar pavargęs, todėl neretai yra manoma, kad vaikas „išaugs“ mikčiojimą“.

Jei vaiko kalbėjimo nesklandumai tėvams kelia susirūpinimą, patartina pasikonsultuoti su logopedu, kuris padėtų atpažinti pirmuosius mikčiojimo požymius ir patartų, kaip skatinti sklandų kalbėjimą bendraujant su vaiku kasdieninėse situacijose. 

Norint atskirti prasidedantį mikčiojimą nuo natūralių kalbėjimo nesklandumų, pasak logopedės, svarbu išsamiai įvertinti vaiko kalbėjimą įvairiose bendravimo situacijose, atliekant skirtingas kalbines užduotis. 

Mikčiojimą skatinantys veiksniai

Nėra vienos paprastos priežasties, kodėl atsiranda mikčiojimas. Manoma, kad šį sutrikimą lemia sudėtinga vidinių (įgimtų) ir išorinių (aplinkos) veiksnių sąveika. Atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie žmonės turi įgimtą polinkį į kalbėjimo nesklandumus, o įvairūs aplinkos veiksniai gali paskatinti jo atsiradimą.

Pasak logopedės ir psichologės dr. V.Makauskienės, dauguma vaikų pradeda kalbėti sklandžiai ir apie 3–5 metus, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu. Dienotvarkės pokyčiai, įspūdžiai, adaptacija darželyje, santykiai su bendraamžiais ir kiti aplinkos  veiksniai gali paskatinti mikčiojimo atsiradimą. Remiantis tyrimų duomenimis, nėra teisinga manyti, kad mikčiojimas atsiranda tik dėl išgąsčio ar kitų neigiamų emocijų. 

„Gerai žinoma, kad mikčiojimas išnyksta, kai žmogus dainuoja, deklamuoja, vaidina ar kalba pašnibždomis. Mikčiojimą skatinantys veiksniai susiję su mikčiojimo atsiradimu. Jiems priskiriama sutrikdyta vaiko fizinė, kognityvinė, socialinė-emocinė ir kalbos raida, nepalankios aplinkos, bendravimo sąlygos ir reikalavimai, neatitinkantys vaiko gebėjimų“,  – sakė logopedė dr. V.Makauskienė.

Mikčiojimą skatinantys veiksniai
Mikčiojimą skatinantys veiksniai

Tiriant genetinį polinkį mikčioti, pasak pašnekovės, atlikta nemažai mokslinių tyrimų: išskiriama keletas genų, susijusių su mikčiojimo atsiradimo rizika, pavyzdžiui, GNPTAB, SLC24A, DRD2, FADS2 ir kt.

Apie 30 proc. mikčiojančiųjų giminėje yra kitų šį sutrikimą turinčių asmenų. Taigi, genetinė teorija nepaaiškina visų mikčiojimo atvejų ir iki šiol nėra žinomas polinkio mikčioti perdavimo mechanizmas.

Mergaitės mikčiojimą įveikia dažniau nei berniukai

Bendroje populiacijoje yra apie 1–2 proc. suaugusių mikčiojančių žmonių. Mikčiojančių ikimokyklinio amžiaus vaikų yra apie 4–5 proc. 

Kaip teigė dr. V.Makauskienė, pradedančių mikčioti berniukų ir mergaičių santykis yra beveik vienodas, tačiau mergaitės mikčiojimą įveikia daug dažniau nei berniukai. 

„Apie 70–80 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų šį sutrikimą įveikia augdami ar padedami specialistų, tačiau nėra galimybės tiksliai identifikuoti, kurie vaikai priklauso ilgalaikio mikčiojimo rizikos grupei. Statistikos duomenys apie mikčiojančių žmonių skaičių visame pasaulyje yra labai panašūs. Tendencijos, kad mikčiojimo atvejų daugėtų ar mažėtų, nenurodoma“, – kalbėjo VDU dėstytoja.

Daugelis pasaulyje žymių žmonių mikčiojo: Joe Biden'as, Winston'as Churchill'is, Nicole Kidman, Marilyn Monroe, Bruce'as Willis’as, Samuel'is L. Jackson'as, Kylie Minogue, Elvis Presley ir kt.

Ką tėvams verta žinoti, kai vaikas mikčioja

Mikčiojimas sukelia daug nerimo tėvams ir mikčiojančiam vaikui. Visų pirma tėvai turi žinoti, kad logopedo pagalba yra veiksminga įvairaus amžiaus vaikams ir suaugusiems. Vaikui pradėjus mikčioti, tėvams rekomenduojama laikytis dienos režimo, įprastų auklėjimo taisyklių, bendrauti lėtesniu tempu, nepertraukti kalbančiojo, suteikti vaikui sklandaus ir ramaus bendravimo pavyzdį. Patarimai mikčiojančiam vaikui, tokie kaip „sustok“, „pagalvok, ką nori pasakyti“, „nusiramink“ – dažnai yra neveiksmingi, jei aplinkiniai kalba skubėdami. 

„Mikčiojimas dažnai palyginamas su „ledkalniu“, nes užsikirtimai yra tik nedidelė problemos dalis, kurią gali pastebėti pašnekovai. Užsikirtimai gali sukelti baimę kalbėti, nerimą ar nusivylimą, todėl kai kurie vaikai pradeda vengti bendravimo, keičia vienus žodžius kitais, jaudinasi kalbėdami su mažiau pažįstamais žmonėmis. Šie sunkumai dažnai išryškėja mokykloje. Emocinės reakcijos į užsikirtimus, kritinės aplinkinių pastabos, gali sustiprinti mikčiojimą, ir jis pradeda nuolat trukdyti vaikui bendrauti,“ – paaiškino psichologė.

Į specialistus rekomenduojama kreiptis tik mikčiojimui prasidėjus. Logopedas, atsižvelgdamas į vaiko amžių, mikčiojimo pobūdį ir individualias šeimos savybes, gali patarti, kaip skatinti sklandų kalbėjimą ir sudaryti palankias bendravimo  sąlygas. Gali būti tikslinga vaikų neurologo ar psichologo konsultacija. 

Pagalbos būdų ir metodų – daugybė

Mikčiojimo įveikimo programų ir metodų, anot dr. V. Makauskienės, yra labai daug ir įvairių. Logopedinės pagalbos būdai priklauso nuo vaiko amžiaus, mikčiojimo sunkumo bei specialisto kvalifikacijos. 

„Ikimokyklinio amžiaus vaikams mikčiojimo pradžioje dažnai yra taikomi netiesioginės pagalbos metodai, kuriems priskiriamas kalbinės aplinkos ir bendravimo su vaiku keitimas, tėvų ar globėjų, pedagogų mokymas ir mikčiojimo mažinimas, pateikiant sklandaus kalbėjimo modelį (pavyzdį)“, – teigė logopedė.

Netiesioginės pagalbos strategijos grindžiamos nuostata, kad vaikai mokosi bendrauti stebėdami ir imituodami suaugusiųjų elgesį. Pavyzdžiui, nustatyta, jei tėvai bendrauja su vaiku lėčiau – jis taip pat sulėtina kalbėjimo tempą, todėl užsikirtimų sumažėja. 

Kitos krypties strategija, pasak pašnekovės, yra tiesioginė pagalba, kurios  tikslas – keisti mikčiojančio vaiko kalbėjimą, nuosekliai mokant įvairių sklandaus kalbėjimo technikų. Tiesioginės pagalbos metodams priskiriamas kalbėjimas lėtu tempu, švelnus žodžio pradžios tarimas, taisyklingo kvėpavimo mokymas ir kt. Paaugliams ir suaugusiems yra taikomos mikčiojimo modifikavimo (valdymo) technikos. 

„Dažnai yra derinami įvairūs logopedinės pagalbos būdai. Teko stažuotis Northwesterno universtete (JAV), Rytų Vašingtono universitete, Amerikos mikčiojimo institute, Albertos universitete (Kanadoje) ir daugelyje kitų, susipažinti su skirtingo amžiaus mikčiojantiems taikomais pagalbos metodais, pritaikyti juos praktikoje ir supažindinti logopedijos studentus Vytauto Didžiojo universitete“, – sakė dėstytoja dr. V.Makauskienė.

7 patarimai, kaip kalbėti su vaiku

(Pagal Stuttering Foundation, vertė dr. V.Makauskienė)

1. Kalbėkite su vaiku neskubėdami, dažnai darykite pauzes. Palaukite keletą sekundžių prieš pradėdami kalbėti po to, kai vaikas pasakys tai, ką norėjo. Jūsų ramus, lėtas kalbėjimas yra daug efektyvesnis, nei patarimai „neskubėk“ ar „pakartok lėtai“. Kai kuriems vaikams taip pat gali padėti lėtesnis gyvenimo tempas.

2. Pasistenkite kuo dažniau skirti vaikui savo dėmesį ir atidžiai klausyti, ką jis sako. Tai nereiškia, kad kiekvieną kartą turite nutraukti savo veiklą, kai tik vaikas pradeda kalbėti.

3. Klausimai yra natūrali gyvenimo dalis, tačiau pasistenkite neužduoti vieno klausimo po kito. Kartais yra daug naudingiau pakomentuoti tai, ką vaikas pasakė ir palaukti.

4. Padėkite visiems šeimos nariams palaukti savo eilės pokalbio metu ir klausytis. Vaikui yra daug lengviau kalbėti, kai jis nėra pertraukiamas.

5. Skatinkite vaiko pasitikėjimą savimi: sakykite vaiko elgesį apibūdinančius pagyrimus, pavyzdžiui, „Man labai patinka, kad taip tvarkingai sudėjai savo žaisliukus. Tu man labai padėjai“, vietoje žodžių „puiku“, „šaunuolis“. Pagyrimai nėra tiesiogiai susiję su kalbėjimu, tačiau padeda ugdyti vaiko tvarkingumą atsakomybę, savarankiškumą ar atsargumą.

6. Kiekvieną dieną skirkite keletą minučių nedalomo dėmesio savo vaikui. Šis ramus, tylus laikas — be TV, kompiuterio ar telefono – padeda skatinti mažų vaikų pasitikėjimą savimi. Net ir penkios minutės per dieną gali būti naudingos.

7. Nuosekliai laikykitės auklėjimo taisyklių, auklėkite mikčiojantį vaiką taip pat, kaip ir kitus vaikus arba taip, kaip jį auklėtumėte, jei jis nemikčiotų. 

Užsiregistruoti konsultacijai pas logopedą galite manodaktaras.lt platformoje, paspaudę čia.