Lošėjo Roberto istorija – kaip jam pavyko atsikratyti priklausomybės nuo lošimo

Priklausomybė nuo lošimo. / Shutterstock nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2021-04-17 15:00
Lietuvoje yra daugiau nei 17 tūkst. asmenų, pateikusių prašymą Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrui. Registras įsigaliojo 2017 m. gegužės 1 d. Šis skaičius liudija, kiek asmenų gali turėti problemų su lošimu, nes dažniausiai į Lošimo priežiūros tarnybą ir kreipiasi asmenys, kurie tokiu būdu bando suvaldyti savo neatsakingą ar nekontroliuojamą lošimą. Vienas jų – Robertas (tikrasis vardas yra pakeistas). Susipažinkite su jo istorija ir kokius pragaro ratus jam teko praeiti, kol pajėgė atsikratyti šios priklausomybės.

Potraukis nuo mokyklos suolo

Robertui sunku įvardinti, kada viskas prasidėjo. „Dar sovietmečiu turėjau galimybę išvažiuoti į užsienį, dar būdamas moksleiviu lankiausi demokratinėje Vokietijoje, parsivežiau sau dovanų ruletę. Po to kieme lošdavome su draugais“, – prisimena pašnekovas. Studijų metais su bendrakursiais žaisdavo kortomis, bet lošdavo jau iš kažko, ne šiaip pramogai. Tai buvo 1990-1991 metai. „Kai Lietuvoje atsidarė kazino, aš jau žinojau, kaip reikia lošti, buvau susikūręs iliuzijas, kaip laimėsiu. Todėl man sunku pasakyti, kur buvo ta pradžia. Kai bendrakursiai pasakė, jog Kaune atsidarė Kazino, aš jau žinojau, kur iš karto ir eisiu“, –  pasakoja Robertas.

Naujoko sėkmė lydėjo tik pirmąjį lošimą

Pirmasis Roberto lošimas buvo labai sėkmingas, jis įsivaizdavo, kad buvo gerai pasiruošęs. Išlošė kelis tūkstančius rublių. O tuo metu studento mėnesio stipendija buvo 50 rublių. „Antrojo mano lošimo susirinko pažiūrėti daug mano pažįstamų, draugų, nes buvau visiems pasigyręs, kiek pirmą kartą pavyko išlošti. Ir visi pamatė mano fiasko – pralošiau didžiąją dalį to, ką buvau išlošęs pirmą kartą“, – prisimena vyras.

Nesėkmė nesustabdė, Robertas lošė 3 ar 4 mėnesius, kol dar surasdavo iš ko pasiskolinti pinigų. Pasak jo, gana greitai „pasiekė dugną“, nes tuo metu mažai kas turėjo pinigų, nebuvo iš ko pasiskolinti. Bankų paskolų, greitųjų kreditų ir kitų panašių dalykų dar nebuvo. Robertas skolinosi iš giminių, draugų. Atėjo momentas, kai skolintis nebebuvo iš ko, o ir gražinti negalėjo.

Ar pastebėjo artimieji? „Motina pastebėjo, kai iš namų „išėjo“ auksas. Kai artimieji sužinojo, kad lošiu, iš Kauno sugrąžino į Vilnių. Pasikeitė gyvenimo aplinka, padėjo ir tai, kad labai greitai lošimai buvo uždrausti. Aš neieškojau nelegalių lošimo namų, nelošdavau kortomis, tai gyvenimas gana greitai grįžo į įprastas vėžes, nes dar nebuvau spėjęs labai stipriai prasilošti“, –  pasakoja pašnekovas.  Jo skola nebuvo maža, bet dirbdamas per kažkiek laiko įstengė sugrąžinti.

Lemtingas alaus bokalas

Robertas sukūrė šeimą, gimė vaikai. Puikiai klostėsi karjera, darbas jam patiko. 10 metų truko ramus gyvenimas. O tada Lietuvoje buvo legalizuoti kazino. Robertui, kaip pats sako, „užsidegė lemputės“. Bet jis prisiminė pirmojo prasilošimo pasekmes, todėl ištvėrė dar penkerius metus.

Vyras sako, jog niekada neturėjo problemų su alkoholiu, bet būtent per jį vėl atsidūrė lošimo namuose. Su draugais nuėjo į kiną, pažiūrėję filmą išlenkė po bokalą alaus. „Po bokalo alaus aš jau žinojau, kur eisiu toliau“, – lemtingą minutę prisimena vyras. Jis tikėjosi, kad po 15 metų gal viskas vyks kitaip, visgi jau sukaupta gyvenimiška patirtis, gerai besiklostanti karjera, namuose laukianti šeima. Deja, scenarijus buvo identiškas tam prieš 15 metų.

Lošimo kaina – skyrybos, šimtatūkstantinės skolos ir išsekęs organizmas

 „Dabar jau visiems kartoju, kad nei amžius, nei išsilavinimas, nei odos spalva (teko bendrauti su kitų tautybių priklausomais žmonėmis) neapsaugo nuo lošimo“, – tvirtina pašnekovas. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar jam prireikė pusės metų visiškai prasilošti. Po 3 mėnesių jis pasakė žmonai, kad yra nemokus ir negali sumokėti bankui įmokos už būsto paskolą, visos santaupos ir turimi pinigai jau buvo išgaravę.

Pasikeitė tik viena aplinkybė, Robertas per 15 metų buvo pelnęs patikimo banko kliento statusą, tad jam nebuvo jokių problemų pasiskolinti ir nemažą pinigų sumą. Drąsiai skolino ir draugai, bei kolegos, pasitikėdami ir neimdami netgi jokių skolos raštelių, nes niekas ir neįtarė, kokiam tikslui tie pinigai bus panaudoti. Tai leido pratęsti intensyvų lošimą dar visus metus. Šeima bandė kontroliuoti, stabdyti, nes visi palaipsniui grimzdo vis į prastesnę finansinę situaciją.

Žmona pagrasino skyrybomis, turto perėmimu, bet tai Roberto irgi nesustabdė. Vyras apsigyveno pas motiną, kad nebetrikdytų šeimos savo naktiniais išėjimais lošti ir sugrįžimais. Žmona jam pasakė, kad galės sugrįžti, jeigu nustos lošti. Po skyrybų teisme jis tiesiai nukeliavo į lošimų namus jausdamasis negi laimingas, kad niekas daugiau jam nebetrukdys.

Šeima, draugai rankų taip lengvai nenuleido, sekdavo, bandydavo sustabdyti, motina sužinodavo, kur jis lošia, ateidavo ir išsivesdavo į savo namus. Po skyrybų visas turtas liko šeimai, kad jo neprarastų per skolas, kurios augo nesuvaldomai. Robertas dėl to nesuko sau galvos, gerai jausdavosi tik lošdamas, nes nereikėdavo apie nieką kitą galvoti, tik apie lošimą. Todėl jis vėl ir vėl sugrįždavo prie to paties lošimo stalo. Paskutinius lošimo mėnesius Robertas prisimena kaip juodžiausią laiką savo gyvenime: „Laisvu kritimu čiuožiau į dugną. Pats sau buvau panašus į „zombį“. Vyras paromis sėdėdavo kazino, tik dieną dar nueidavo į darbą, nes lošimui reikėjo pajamų. Antrasis lošimo periodas užtruko 1,5 metų.

Robertas pamena, kad atsisėdus lošti išnykdavo visos pašalinės mintys, nelikdavo problemų, kaltės jausmo, visas pasaulis nustodavo egzistavęs – likdavo tik lošimas ir jo teikiamas malonumas.

Kaip jam visgi pavyko sustoti?

„Mano paskutinis lošimas truko beveik 3 paras. Paėmiau paskutinę paskolą iš banko, davė man dar pakankamai didelę sumą, penktadienį gavau tą paskolą, užėjau į kazino, o pirmadienį ryte išėjau tuščias“, – prisimena vyras . Jam nereikėjo miegoti, nes organizme karaliavo adrenalinas ir labai stiprios emocijos. Tuo metu jis dar rūkė, po 2-3 pakelius per dieną, maistu ir alkoholiu rūpintis irgi nereikėjo – kazino vaišindavo. Pasak Roberto, lošimo procesas prilygsta pačių stipriausių narkotikų poveikiui. Ir svarbu būdavo ne kiek išloši, bet pats procesas, jis nepaleisdavo. „Nuo lošimo priklausomi lošėjai tik tada palieka kazino, kai pralošia viską iki paskutinio cento. Išlošę jie negali pakilti nuo stalo ir išeiti“, – tvirtina pašnekovas.

Robertas nenorėjo tiksliai įvardinti visos praloštos pinigų sumos, tik užsiminė, kad jo skolos siekė šimtus tūkstančių litų.

Po paskutinio 3 paras trukusio lošimo išėjęs iš kazino jis sėdo į automobilį ir paskambino žmonai, nors kartu jau ir nebegyveno, jos paprašė pagalbos. Artimieji nepaliko jo bėdoje, vieni per kitus surado galimybę jam patekti į Minesotos programą. Darbe jo viršininkas, jau, matyt, žinodamas ar nujausdamas apie jo bėdą, davė atostogų, kad Robertas galėtų gydytis.

Pasak pašnekovo, artimųjų pagalba jam buvo labai svarbi, nes pats nebūtų susiorganizavęs, buvo išsekęs ir fiziškai, ir psichologiškai, racionaliai mąstyti jau buvo sudėtinga.

Svarbūs žingsniai

Robertas pasakoja, kad žmona jam ir surado anoniminių lošėjų bendruomenę. Ji pati pradėjo vaikščioti pas specialistus, kurie dirba su priklausomybe sergančių lošėjų artimaisiais. Robertas žengė pirmą žingsnį pats, paprašė pagalbos ir buvo pasirengęs priimti visas sąlygas.

Kai pateko į Minesotos programą, vyras sužinojo, kad lošėjų joje nebūna itin daug. Tuo metu  jo gydymas specialistams irgi buvo iššūkis, reikėjo pasidomėti specifika. „Galva pradėjo tvarkytis, bendravau su kitais priklausomais žmonėmis, kurie nori keisti savo gyvenimą. 24/7 reiškia 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę esu su tokiais pat, kaip ir aš“, – prisimena pašnekovas. Robertas pasakoja, kaip teko „pakovoti“ su psichologe,  jai įrodyti, kad nėra visiškas „nulis“. „Gal tokia buvo jos užkabinimo taktika, kad žmogus prisimintų savo vertę“, – svarsto buvęs lošėjas.

Jis pasinėrė į lošėjų bendruomenės veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, aktyviai dalyvaudamas forumuose internete. Visą laisvą laiką skirdavo bendruomenei. Kitas svarbus aspektas – perdavė savo finansų valdymą. Du metus neturėjo savos banko kortelės. Tai labai svarbu sveikstant, nes kol nėra pinigų labai nesunku nelošti, bet kai tik jie „įkrenta“ į kišenę – pagunda tampa itin didelė.

Ar jaučia baimę, kad gali atkristi?

Jau 13 metų Robertas nelošia. Susigrąžino šeimą, kuriai yra dėkingas už kantrybę ir pagalbą. „Jaučiuosi pakankamai stiprus, bet nesvarbu, kiek metų praėjo, kai nebelošiu, aš nuolat einu į bendruomenę, bendrauju su kitais, naujais atėjusiais, mes vadovaujamės principu: sustabdyk lošimą ir padėk kitam padaryti tą patį. Pats sustabdžiau ir dabar, padėdamas kitiems, aš padedu ir pats sau. Bendraudamas su bendruomenės nariais aš žinau, kad niekada neliksiu vienišas“, – įsitikinęs vyras.

Ką patartų pagalbos ieškančiam likimo draugui?

Pirmiausia Robertas pataria apsilankyti anoniminių lošėjų susirinkime. Žmonės ateina netikėdami, bet pabuvę tarp tokių pačių, išgirdę gyvenimo istorijas, patiki, kad ir patys gali sustoti.

Artimieji būtinai turi susiekti su jiems skirtomis paramos grupėmis, ten daug sužinos, suvoks, kokia yra ši priklausomybė, supras, kad turi gyventi savo gyvenimą, o ne lošiančiojo. Taip taps stipresni psichologiškai ir kur kas daugiau galės padėti.

Finansų perdavimas. Prasilošęs žmogus jau nebesuvokia nei pinigų vertės, nei skolos masto, jam terūpi lošimo procesas. Kol turės pinigų – tol loš. Todėl svarbu turėti patikimą žmogų, kuriam galėtų patikėti savo finansus.

Labai svarbu nebūti vieniems ir kovoti už kiekvieną dieną, išgyventą be lošimo. Gyventi nuo vieno susirinkimo iki kito. Turintiems priklausomybę nuo alkoholio yra paprasčiau, nes tarkime Vilniuje susirinkimai skirtingose vietose vyksta kiekvieną dieną. Pasak Roberto, anoniminių lošėjų bendruomenė neturi tokių galimybių. Todėl jis pataria tiems, kurie jaučia galintys palūžti, keliauti į Minesotos programą,  28 dienos saviizoliacijoje gali padėti vėl susigrąžinti savitvardą.

Roberto teigimu, jau yra psichologų, kurie specializuojasi būtent priklausomybių ligose. „Jeigu galite sau leisti finansiškai, galima konsultuotis. Grupiniai psichoterapijos užsiėmimai kainuoja pigiau“, – pataria pašnekovas. Reikia ieškoti bet kokio užsiėmimo, kuris atitrauktų mintis nuo lošimo. Turėti kuo mažiau laisvo laiko.

Buvęs lošėjas įspėja nedaryti klaidos – neužpildyti savo gyvenimo vien tik darbu. „Būna, kad imasi ir papildomų darbų, nes skolos spaudžia, norisi greičiau atsikratyti naštos, bet pervargęs žmogus yra labiau pažeidžiamas. Būtina pailsėti. Turi būti balansas. Gyvenimas turi turėti skonį. Kai gyvenimas praranda skonį, priklausomas žmogus vėl sugrįžta ten, kur jam buvo gera: alkoholikas prie butelio, o lošėjas – prie ruletės. Nes ten gyvenimas turėjo skonį“, – sako Robertas.

Institucinė pagalba

Lošimų priežiūros tarnybos vyriausias specialistas, psichologas Olegas Mackevič sako, tarnyba nėra gydymo institucija, todėl negali teigti, kad visi prašymai, kurie yra pateikti registrui, yra parašyti asmenų, kurie turi priklausomybę. „Iš kitos pusės, žmogus, kuris nejaučia tokių problemų ir gali kontroliuoti savo lošimą, kitaip tariant lošia dėl pramogos, į tokį registrą tikrai nesikreips“, – sako psichologas O.Mackevič.

Paklaustas apie pagalbą turintiems priklausomybę nuo lošimų, Lošimų priežiūros tarnybos atstovas taip pat akcentavo 12 žingsnių Minesotos programą, kurią teikia valstybiniai priklausomybių ligų centrai, Vilniuje, Klaipėdoje. „Mūsų institucijoje taip pat dirba psichologai, mes taip pat užsiimame prevencine veikla. Konsultuojame asmenis, kurie teikia prašymus ir kartu supranta, kad reikia rimtesnių priemonių. Esame prieš 6 metus įsteigę lošiančiųjų artimųjų savitarpio paramos grupę, vedame užsiėmimus“, – teigia O.Mackevič. Specialistas taip pat rekomenduoja lankytis anoniminėse grupėse.