Mokėjimas plaukti mažina riziką skęsti – kokias klaidas daro tėvai, mokydami vaikus plaukti?

Vaikas mokosi plaukti / Shutterstock nuotr.
Autorius: Monika Kairienė
Publikuota: 2021-04-12 11:48
Vaikų nuskendimai – itin skaudūs įvykiai, dar skaudesni dėl to, kad dažnu atveju jų galima išvengti. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, 2019 metais Lietuvoje nuskendo 120 žmonių, iš jų – 13 vaikų. Pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro visuomenės sveikatos specialistės Liudos Ciesiūnienės, mažesni vaikai dažniausiai skęsta neprižiūrimi, o vyresni – išdykaudami atviruose vandens telkiniuose. Mažesnė rizika nuskęsti, jei vaikas moka plaukti.

Lietuvos plaukimo federacijos informacijos ir paslaugų biuro projektų vadovė Milda Šeibokaitė sako, kad vaiką prie vandens tėvai turėtų pratinti nuo mažumės, o mokant vaikus plaukti – neskubinti, bet ir per daug nesistengti apsaugoti su kuo daugiau papildomų priemonių, laikančių vandenyje. 

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro sveikatos mokymo skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Liuda Ciesiūnienė sako, kad panašiai nuskęsta skirtingų amžiaus grupių vaikų, kiek daugiau nuskęsta 15-16 metų paauglių. Skiriasi vieta ir priežastys, kodėl skęsta įvairaus amžiaus vaikai ir paaugliai:

  • 1-4 metų vaikai yra nesavarankiški, nemoka plaukti, dėl nepakankamos suaugusiųjų priežiūros dažniau skęsta atsitiktinai įkritę į baseiną, atvirą vandens telkinį, šulinį, kitą vandens talpyklą, arba nelaimė nutinka, palikus juos maudytis ir žaisti vandens telkinyje ar net vonioje vienus arba prižiūrimus kitų nepilnamečių. „Mažametis gali paskęsti net akimirkai palikus jį be priežiūros – vos per kelias sekundes“, – perspėja visuomenės sveikatos specialistė L.Ciesiūnienė.

  • Daugelis 5-9 metų vaikų dar nemoka plaukti, neturi elgesio vandenyje įgūdžių, negali įvertinti savo veiksmų pasekmių. „Šio amžiaus vaikai yra labai judrūs, smalsūs, nori išbandyti naujus dalykus, dažnai prie vandens telkinio susiranda draugų. Besimaudydami jie linkę išdykauti, nardinti, kutenti vienas kitą, taip sukeldami pavojų tiek sau, tiek kitiems bendraamžiams. Dažnai vaikai nukrenta nuo pripučiamų ratų, čiužinių, toliau nuplaukę nuo kranto. Staiga įkritęs į vandenį ar žaidžiant panardintas vaikas gali įkvėpti vandens, prarasti orientaciją“, – sako L.Ciesiūnienė.

  • 10-14 metų vaikai yra jau įžengę į paauglystę. Pasak visuomenės sveikatos specialistės L.Ciesiūnienės, dažniau pasitaiko, kad šios amžiaus grupės vaikai ir paaugliai jau maudosi be suaugusiųjų priežiūros: „Daugelis jų linkę pervertinti savo gebėjimus ir patekti į pavojingas gyvybei situacijas. Jie dar negali savarankiškai įvertinti iškilusių pavojų, prognozuoti ir pakeisti bendraamžių poelgių, nemoka ir negali suteikti pagalbos įvykus nelaimei, neįvertina rizikos, bandydami gelbėti kitą.“

  • 15-17 metų paaugliai ir jaunuoliai dažnai yra gana savarankiški ir linkę maudytis be suaugusiųjų priežiūros. „Jie dažnai užsiima rizikinga veikla: nardo iš valčių ir vandens dviračių, šokinėja nuo pakrantėje augančių medžių, toli plaukia ant pripučiamų čiužinių, įvairių nesaugių konstrukcijų, prisigalvoja kitų pavojingų žaidimų. Atsiranda maudymosi apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų problema“, – sako visuomenės sveikatos specialistė.

Vaikai skęsta tyliai

Pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistės L.Ciesiūnienės, neteisinga manyti, kad skęstantis vaikas kviesis pagalbos, garsiai rėks. Dėl to labai svarbu mažesnių vaikų prie vandens nepalikti nė akimirkai be priežiūros.

„Dažniausiai net mažas vandens kiekis, patekęs į kvėpavimo takus, sukelia gerklų spazmą, todėl asmuo negali įkvėpti. Tuo pačiu iš kvėpavimo takų negali išeiti oras – skęstantysis negali iškvėpti ir taip kviestis pagalbos. Netoli esantieji gali net nesuprasti, kad iškilo pavojus. Skęstantis vaikas chaotiškai kilnoja į šonus ištiestas rankas, teškena vandenį, žiopčioja, kosti. Suaugusieji taip gali išsilaikyti kiek ilgiau – iki minutės, o vaikai – tik iki 20 sekundžių. Tai greitas ir tylus procesas. Dėl to svarbu kuo greičiau pastebėti skęstantįjį“, – teigia L.Ciesiūnienė.

Svarbu nepanikuoti

Su vyresniais vaikais galima aptarti, ką daryti pradėjus skęsti, pabrėžti, kaip svarbu pasistengti nusiraminti ir nepanikuoti, nes besiblaškantis skęstantysis tik išnaudoja energiją nereikalingiems judesiams.

„Skęstantysis, kuris moka plaukti, turėtų stengtis nurimti ir nepanikuoti, atsipalaiduoti bei bandyti irtis savo pastangomis iki kranto. Nemokančiam plaukti taip pat reikėtų pasistengti nurimti, nesiblaškyti, apsiversti ant nugaros, bandyti stabiliai plūduriuoti vandens paviršiuje ir šauktis pagalbos. Jei į kvėpavimo takus pateko vandens ir prasidėjo kosulys, reikėtų atsikosėti, nedarant staigių judesių. Psichologiškai stipresnis žmogus, nors ir turintis mažiau plaukimo įgūdžių, gali išlikti gyvas, o puikiai plaukiantis, bet nemokantis susitvardyti ir valdyti emocijų, gali nuskęsti“, – sako visuomenės sveikatos specialistė L.Ciesiūnienė.

Specialistai pataria, jeigu pradėjote skęsti, pasistengti įkvėpti kuo daugiau oro, o dėmesį į save atkreipti mojuojant rankomis. Labai svarbu, pastebėjus skęstantįjį, ir prieš imantis veiksmų, sušukti, kad jį matote ir dedate pastangas išgelbėti. Tai padės jam nusiraminti.

Mokėjimas plaukti mažina skendimų riziką

Nemokantiems plaukti iškyla didelis pavojus, kai jie netyčia įkrenta į vandenį: nuo krantinės, liepto, baseino krašto, paslydę nuo stataus kranto, iškrenta be gelbėjimosi liemenės iš valties, būna parblokšti jūros bangos.

Lietuvos plaukimo federacijos informacijos ir paslaugų biuro projektų vadovė, projekto „Mokausi plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“ vadovė Milda Šeibokaitė sako, kad pirmiausia vaikai, atėję mokytis plaukti, susipažįsta su saugaus elgesio vandenyje taisyklėmis, sužino, ką reiškia ženklai prie vandens telkinių, vaikai mokomi neiti vieni į vandenį. Vėliau mokomasi pajusti vandens savybes, plūduriuoti, judėti vandenyje, taisyklingai kvėpuoti.

Plaukimo trenerė Milda Šeibokaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Plaukimo trenerė Milda Šeibokaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Tėvai ir per daug saugo...

Plaukimo trenerė Milda Šeibokaitė sako, kad supažindinti vaiką su vandeniu reikia kuo anksčiau, nuo kūdikystės naudingi baseino užsiėmimai, kurie tokiame amžiuje praktikuojami grūdinimui, raumenų tonuso palaikymui. O mokyti plaukti galima pradėti nuo 5-7 metų. Amžius priklauso nuo paties vaiko, šeimos vandens kultūros.

„Daug mamų bijo vandens, yra patyrusios skendimų, ir perduoda tą baimę vaikui, vaikas vengia vandens kuo ilgiau. Kai vykdome antrų, trečių klasių vaikų mokymą plaukti, profesionalūs treneriai kantriai, po truputį juos moko. Jeigu iš tėvų yra palaikymas, o ne stabdymas, vaikai tikrai gali išmokti plaukti“, – sako M.Šeibokaitė.

Pasak plaukimo trenerės, labai daug vaikų bijo panardinti veidą po vandeniu, nemėgsta, kai vanduo bėga ant akių, veido. „Reikia pradėti namuose nuo dušo, jeigu vaikas rėkia, verkia, nemanyti, kad tai yra blogai, tiesiog emocijos pasireiškia, po truputį, švelniai galime tai išgyvendinti. Mamos, kurios labai myli savo vaikus, tuos vaikiukus palepina, leidžia nekišti veido po vandeniu, paskui ir trenerio to paprašo“, – pasakoja M.Šeibokaitė.

Plaukimo trenerė sako, kad, pratindami vaiką prie vandens, tėvai neturėtų piktnaudžiauti pripučiamomis apsaugos priemonėmis. „Įkiša vaiką ir į ratą, ir į rankoves, kad vaikas net vandens ir temperatūrų skirtumų nejaučia. Paskui susidaro įgūdis, kad vaikas nenori judėti vandenyje, pats mokytis plaukti, kai žino, kad jį laikys papildomos priemonės. Kai 7-8 metų dedasi tas rankoves, tai jau yra peržengta saugumo riba“, – sako M.Šeibokaitė.

...ir per daug forsuoja

Kitas kraštutinumas, pasak Lietuvos plaukimo federacijos informacijos ir paslaugų biuro projektų vadovės, kai tėvai spaudžia vaikus kuo greičiau pramokti plaukti. „Ypač vyrai tėčiai forsuoja per jėgą. Tie spartietiški laikai – įmetus vaiką į vandenį, žiūrėti, ar jis išplauks, ar nuskęs – jau baigėsi. Daug tėvų per jėgą spaudžia, neišlaukia vaiko adaptacijos, kiekvienam vaikui reikia skirtingo laiko susipažinti su vandeniu, prisipratinti“, – sako plaukimo trenerė M.Šeibokaitė.

M.Šeibokaitė pabrėžia, kad vaikus reikia ramiai, švelniai mokyti plaukti: „Yra tokių vaikų, kurie perspaudžiami, ir kategoriškai nenori mokytis, kai iš jų reikalauja, spaudžia lįsti po vandeniu.“

Tėvai dažnai moko netaisyklingai

Pasak Lietuvos plaukimo federacijos informacijos ir paslaugų biuro projektų vadovės M.Šeibokaitės, mokydami plaukti vaikus, tėvai neretai daro vieną klaidą: „Nemokina iškvėpimo, išpūsti orą per nosį. Dauguma vaikų šiuo metu kvėpuoja per burną ore, o vandeny jie išvis nosies neįjungia, nemoka atlikti kvėpavimo per nosį. Jeigu neiškvepiame po vandeniu, tai yra netaisyklingas mokymasis plaukti.“

Karantinas pristabdė mokymą plaukti

Pasak projekto „Mokausi plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“ vadovės M.Šeibokaitės, pagal įvairias finansavimo programas visoje Lietuvoje pernai mokėsi plaukti apie 8,5 tūkst. vaikų. Dėl karantino programa sustabdyta.

„Iki gruodžio antrokėliai spėjo išeiti 18 pamokų, dabar laukiame kito etapo, dar 14 pamokų. Dabartiniai trečiokai tas 14 pamokų tęsia dar nuo praeitų metų, dėl karantino išsitęsė. Mums gaila, nes vieni vaikai labai imlūs, greitai išmoksta ir gali jau mėgautis procesu. O kitiems vėl praktiškai viskas iš naujo – adaptacijos laikotarpis prisipratinti prie vandens, prisiminti. Jie būna įveikę tam tikras problemas, nepasitikėjimą, baimę, o kai pamokos sustojo, vėl bus primiršta. Bet iš kitos pusės, vaikai neprognozuojami, gali atsitikti taip, kad vienas, kuris mėgo vandenį, gali jo nebenorėti. O tie, kurie buvo bailiukai, gali iškart viską prisiminti“, – pasakoja M.Šeibokaitė. Pasak jos, baseinai ir treneriai pasirengę tęsti mokymą plaukti, kai tik bus galima.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
Socialinė informacinė kampanija „Rinkis gyvenimą“