Nėštumo komplikacijos antrame ir trečiame trimestre: ką būtina apie jas žinoti

Nėštumas; komplikacijos nėštumo metu / Shutterstock nuotr.
Autorius: Eglė Dagienė
Publikuota: 2023-02-03 10:42
Net jei nėštumo pradžia buvo sklandi, pasak gydytojų, kai kurioms moterims gali kilti įvairių komplikacijų ir vėlesniame nėštumo laikotarpyje. Kodėl jos yra grėsmingesnės mamos ir vaisiaus gyvybei, nei pirmojo trimestro ligos, kaip atpažinti įspėjamuosius komplikacijų simptomus – apie tai portale manodaktaras.lt kalbamės su gydytoja akušere ginekologe, genetike Sandra Tumėne.

Besimptomė bakteriurija 

Antrojo nėštumo trimestro pradžioje atliekant šlapimo tyrimą moteriai gali būti nustatoma besimptomė bakteriurija – būklė, kai tam tikros bakterijos randamos šlapimo takuose, bet jos nesukelia jokių simptomų, t.y., nėščioji nejaučia nei skausmo, nei karščiavimo, nei skausmingo šlapinimosi ar kitų šlapimo takų uždegimui būdingų požymių.

Pasak gydytojos akušerės ginekologės, jei ši būklė laiku nediagnozuojama arba negydoma, tai antrajame ir trečiajame nėštumo trimestre yra rizika susirgti pielonefritu (inkstų geldelių uždegimu): „Tai žymiai grėsmingesnė būklė, nei bakteriurija. Sunkios formos pielonefritas, jei nebus laiku gydomas, gali baigtis sepsiu ar net nėščiosios mirtimi“. 

Gydytoja akušerė-ginekologė Sandra Tumėnė
Gydytoja akušerė-ginekologė Sandra Tumėnė

Besimptomė bakteriurija, kuri nustatoma apie 2–10 proc. nėščiųjų, paprastai pasireiškia tik nėštumo metu, nes augant gimdai, keičiasi šlapimo pūslės padėtis, kaip ir šlaplės kelias iki jos.

„Tokiu būdu bakterijos, esančios moters tarpvietėje, gali lengviau patekti į šlapimo pūslę, kur lengvai dauginasi nesukeldamos rimto uždegimo. Tačiau, jei infekcija nėra gydoma, bakterijos gali šlapimtakiais nukeliauti į inkstus ir sukelti rimtų sveikatos problemų“, – pasakojo akušerė ginekologė S.Tumėnė ir pridūrė, jog besimptomė bakteriurija dažniausiai gydoma antibiotikais, kurie yra saugūs vaisiui.

Sunkiais atvejais, kai bakterijos vis atsinaujina, moteris gali būti nukreipta urologo konsultacijai arba gydoma nedidėlėmis antibiotikų dozėmis beveik iki nėštumo pabaigos.

Rezus izoimunizacija

Rezus (Rh) izoimunizacija dar vadinama rezus konfliktu. Tai Rh D neigiamos nėščios moters imunizacija vaisiaus eritrocitų Rh D antigenu. „Jei moters Rh yra neigiamas (t.y., ji neturi antigeno), o vaisiaus Rh yra teigiamas (turi antigeną), vaisiaus eritrocitai, patekę į motinos kraują, gali įjautrinti moters organizmą. Jis ims gaminti antikūnus prieš vaisiaus teigiamą Rh D grupę. Pakartotinai susidūrus su Rh D teigiamą antigeną turinčiais eritrocitais, mamos kūnas ims kovoti, t.y., priims vaisių kaip sau svetimą organizmą ir bandys naikinti jo eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius)“, – paaiškino gydytoja.

Kaip ir kada rezus izoimunizacija nustatoma? Paaiškėjus, jog moteris laukiasi, paskiriami kraujo tyrimai, kurių metu nustatomas mamos kraujo grupė.

„Jei paaiškėja, jog mama yra Rh neigiama, tuomet nustatoma vaiko tėčio kraujo grupė. Jei jis yra Rh teigiamas, vadinasi, yra tikimybė, kad kūdikis gali paveldėti tėčio kraujo grupę. Tuomet vėl tiriama moteris dėl galimų antikūnų, kurie galėjo susidaryti ankstesnių nėštumų metu ar retai po netapataus kraujo perpylimų. Jei jie randami ir antikūnų titras viršija normas, o atliekant tyrimą pakartotinai titras auga, nėščiajai diagnozuojama rezus izoimunizacija“, – tyrimo eigą pasakojo gydytoja akušerė ginekologė S.Tumėnė.

Tačiau tuo atveju, jei antikūnai moters organizme nerandami, nėštumo eigoje jų gali atsirasti. Nors vaisius ir motina turi atskiras kraujotakas, tačiau nedidelis kiekis eritrocitų gali per placentą patekti į moters kraujotaką, todėl 27 – 28 nėštumo savaitę vėl kartojamas antikūnų tyrimas. Jei visgi antikūnų neaptinkama, pasak genetikės, nėščiajai suleidžiamas anti-D imunoglobulinas, kuris apsaugo nuo rezus izoimunizacijos: „Anti-D imunoglobulinas taip pat suleidžiamas ir tuo atveju, jei buvo rizika, jog vaikelio kraujas galėjo patekti į moters organizmą, pvz., invazinių genetinių tyrimų metu, gausaus kraujavimo, įtarus placentos atšoką, po pilvo traumos, išorinio vaisiaus apsukimo ar kt. Ši imunoprofilaktika taip pat taikoma įvykus persileidimui, nutraukus nėštumą ar esant negimdiniam nėštumui“.

Gestacinis diabetas 

Nėščiųjų diabetu arba gestaciniu diabetu vadinama būklė, kai stebimas angliavandenių apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis didesniu nei turi būti gliukozės kiekiu kraujyje. Pasak gydytojos S.Tumėnės, jis atsiranda dėl to, kad organizmas nepakankamai išskiria insulino (hormono, kontroliuojančio gliukozės kiekį kraujyje), kurio poreikis nėštumo metu padidėja, arba dėl laikino atsparumo insulinui. Šią diagnozę išgirsta nuo 2 iki 40 proc. visų nėščiųjų.

Nėščioji, kuriai padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, jaučia didesnį troškulį, daugiau vartoja skysčių, jos kūnas gali kaupti skysčius, stebimi tinimai. „Dažniau gestacinis diabetas nustatomas toms moterims, kurios laukiasi antrąjį ar trečią kartą, ir jau pirmojo nėštumo metu joms buvo nustatyta ši diagnozė. Taip pat didesnė tikimybė susirgti gestaciniu diabetu, jei nėščiosios  giminėje kas nors serga cukriniu diabetu“, – sakė gydytoja akušerė ginekologė.

Sergant gestaciniu diabetu moteriai sudaromas gydymo planas: tai tam tikrų maisto produktų ribojimas kasdieniname racione, pavyzdžiui, kiek ir kokių produktų galima valgyti ryte, kokių vakare, atsižvelgiant į tyrimo rezultatus. Nėščioji pamokoma, kaip naudotis gliukometru ir kaip dažnai tikrinti kraują savarankiškai, kokiu metu, pvz. ar ryte pavalgius, o gal praėjus dviems valandoms po pusryčių ir pan.

Ekstragenitalinės ligos 

Tai ne lytinių organų ligos nėštumo metu, iš kurių svarbiausios yra intrahepatinė nėščiųjų cholestazė, širdies ligos bei epilepsija.

Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė

Viena dažnesnių – intrahepatinė nėščiųjų cholestazė. Tai kepenų liga, pasireiškianti odos niežuliu, gelta, bendru silpnumu (atmetus kitas kepenų ligas). Ligai atsirasti įtakos turi hormonų poveikis, paveldimumas ir aplinkos veiksniai.

Anot gydytojos, atliekant tyrimus pastebimas nėščiosios organizme padidėjęs kepenų fermentų kiekis. Moteris skundžiasi itin stipriu padų, delnų, pilvo ar viso kūno niežuliu, kuris dažniau vargina naktį. Ši būklė nustatoma apie 0,5 proc. visų nėščiųjų. Daugumai (apie 80 proc.) moterų intrahepatinė nėščiųjų cholestazė prasideda 30-tą nėštumo savaitę. 

„Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė pavojingesnė vaisiui, nei pačiai mamai, nors ji ir skundžiasi tam tikrais simptomais. Tačiau pagrindinė problema – padidėję tulžies rūgščių ir kepenų fermentų kiekis, kurie per placentą patenka į vaisiaus organizmą, taip pat kaupiasi amniono skystyje. Tai gali sukelti staigią vaisiaus žūtį, mekonijaus patekimą į amniono skystį, priešlaikinį gimdymą, naujagimio kvėpavimo sutrikimo sindromą dėl poveikio vaisiaus smegenims ir plaučiams“, – pasakojo gydytoja akušerė ginekologė S.Tumėnė.

Nustačius šią ligą, taikomas gydymas vaistais, kurie suriša tulžies rūgštis moters organizme. Būklei blogėjant, nėštumą rekomenduojama užbaigti 37-tą nėštumo savaitę.

Širdies ligos

Nėštumo metu moters širdis dirba sunkiau. Didesnės apkrovos metu gali pasireikšti kardiologinės ligos, kurios ankščiau „snaudė“, arba gali atsirasti naujų sveikatos sutrikimų. Būklė, kai nėštumo metu nežymiai padažnėja širdies veikla, vadinama fiziologinė tachikardija. 

„Jei, tarkim, iki nėštumo moters širdies dažnis būdavo 70 dūžių per minutę, tai nėštumo metu gali siekti ir 100 susitraukimų per minutę ir tai bus laikoma norma. Be to, moteriai gali atsirasti ir įvairių aritmijų, kurias pastebėjęs gydytojas ginekologas ją iškart nukeipia kardiologo konsultacijai“, – teigė gydytoja.

Epilepsija

Epilepsija yra lėtinė nervų sistemos liga, pasireiškianti kartotiniais priepuoliais, kurie atsiranda dėl stiprios smegenų žievės neuronų elektrinės iškrovos (būdingas kūno sustingimas, raumenų susitraukimas, traukuliai, kurių metu žmogus nereguoja į jokius išorinius dirgiklius ir pan.). Gali įvykti vienas arba keli epilepsijos priepuoliai iš karto, trunkantys nuo kelių iki keliolikos minučių.

Pasak gydytojos akušerės ginekologės S.Tumėnės, dažniausiai epilepsija paūmėja nėštumo metu toms moterims, kurios jau serga, ar vaikystėje yra patyrusios epilepsijos spriepuolių. „Epilepsiniai priepuoliai nėštumo metu gali paūmėti ir dėl vaistų pakeitimo arba tiesiog dėl hormoninio fono pokyčių moters organizme. Priepuolius nėštumo metu gali iššaukti ir stresas, miego sutrikimai bei kitos priežastys“, – paaiškino gydytoja.

Epilepsijos atveju gali būti skiriami prevenciniai vaistai, padedantys išvengti priepuolių, bei vaistai, norint sustabdyti priepuolį. Remiantis statitistika, epilepsija pasireiškia maždaug 5 nėščiosioms iš tūkstančio.

Nėštumo sukeltos hipertenzinės būklės

Nėštumo metu gali pakisti ir moters kraujo spaudimas. Jei sistolinis kraujospūdis yra didesnis nei 140 mmHg ir/arba diastolinis yra daugiau kaip 90 mmHg, nuo 20 nėštumo savaitės ši būklė yra vadinama nėščiųjų arterine hipertenzija. Tačiau akušerė ginekologė S.Tumėnė pabrėžė, jog tai nėra vienkartinis kraujospūdžio padidėjimas nėštumo metu – hipertenzija nustatoma, jei moters kraujospūdis išlieka padidėjęs daugiau nei keturias valandas net ir esant ramybės būsenoje. 

Pasak gydytojos, gali pasireikšti ir sunki nėščiųjų hipertenzija, kai sistolinis kraujospūdis yra didesnis nei 160 mmHg, o diastolinis yra daugiau kaip 110 mmHg.

Preeklampsija – itin grėsminga būklė tiek mamai, tiek vaisiui, dažniau pasireiškianti nuo dvidešimtos nėštumo savaitės. Šiai būklei būdingi šie simptomai:

  • padidėjęs kraujospūdis;
  • šlapime randamas baltymas (proteinurija);
  • trombocitų sumažėjimas kraujyje (trombocitopenija);
  • kepenų funkcijos sutrikimai;
  • inkstų nepakankamumo simptomai;
  • centrinės nervų sistemos sutrikimai (juntamas stiprus galvos skausmas, mirgėjimas akyse ir kt.).

Preeklampija gali komplikuotis į plaučių edemą (apsunkintas kvėpavimas dėl skysčių plaučiuose).

Eklampsija – generalizuoti traukuliai, kurie nėščiajai gali pasireikšti iki pat gimdymo, tęsiasi jo metu ar net praėjus savaitei po gimdymo. Tai itin sunki smegenų būklė, kai prasideda smegenų edema.

Nustačius minėtas hipertenzines būkles, besilaukiančiai moteriai dažniausiai paskiriamas gydymas saugiais antihipertenziniais vaistais.

Priešlaikinis gimdymas

Priešlaikiniu gimdymu laikoma toks gimdymas, kuris prasideda nuo 22 iki 36 nėštumo savaitės. „Jei nėra aiški pastojimo data, tuomet sveriamas naujagimis. Jei jo svoris yra daugiau kaip pusė kilogramo, laikoma, jog įvyko gimdymas, o ne persileidimas“, – paaiškino gydytoja akušerė ginekologė S.Tumėnė.

Neišnešiotukų mirtingumas yra net 25 kartus didesnis nei išnešiotų naujagimių. Pasak gydytojos, kuo ilgiau vaisius išnešiojamas, tuo jo mirtingumo rizika mažesnė, tuo pačiu kūdikiui sumažėja ir įvairių sveikatos sutrikimų rizika. Čia svarbi kiekviena diena.

Priešlaikinio gimdymo rizikos veiksniai: infekcija, kraujavimas iš gimdos, patologinis gimdos pertempimas, tam tikros mamos ligos, nepalanki akušerinė anamnezė, rūkymas, šlapimo takų infekcijos, odontologinės infekcijos, lyties organų patologijos (pvz., gimdos miomos, ankstesni gimdos kaklelio pyšimai), įvairios operacijos nėštumo metu, nuovargis, depresija, prasta mityba, stresas ir kt.

Priešlaikinio gimdymo simptomai: skausmas, maudimas pilvo apačioje arba kryžkaulio srityje, nereguliarūs gimdos susitraukimai (daugiau kaip 5 kartai per dieną), kraujingos išskyros iš makšties ir galiausiai – reguliarūs gimdos susitraukimai arba sąrėmiai (daugiau kaip trys per 30 min).

Gresiant priešlaikiniam gimdymui, nėščiajai skiriami vaistai, padedantys atpalaiduoti gimdos raumenis, bei medikamentai, subrandinantys vaisiaus plaučius. Toks naujagimis turi daugiau šansų prisitaikyti ir išgyventi. Todėl, anot gydytojos, labai svarbu laiku diagnozuoti šią būklę ir paskirti tinkamą gydymą.

Tromboembolijos

Tromboembolija – tai būklė, kai susidarę kraujo krešuliai patenka į smulkesnes kraujagysles ir jas užkemša. Nėščioji gali jausti dusulį už krūtinkaulio ar krūtinės srityje, atsikosėjama krauju, itin sunkiais atvejais – sutrinka sąmonė. Tai gali sukelti plaučių arba kitų vidaus organų emboliją. 

Tromboembolijos rizikos veiksniai: 

  • vyresnis nėščiosios amžius (35+ m.), 
  • nutukimas, 
  • rūkymas, 
  • neščiosios nejudrumas (pvz. dėl gresiančio persileidimo moteris turi gulėti ligoninėje ir kt.), 
  • ilgai trunkančios kelionės, 
  • dehidratacija, 
  • pilvo ertmės operacijos nėštumo metu, 
  • narkotikų vartojimas, 
  • tam tikros moters ligos, buvusios iki nėštumo,
  • preeklamsija, 
  • itin gausus vėmimas, 
  • daugiavaisinis nėštumas, 
  • kraujavimas nėštumo metu ir kt. 

Tromboembolijos atveju nėščiajai skiriami saugūs injekciniai vaistai, neleidžiantys susidaryti trombams. Pasak akušerės ginekologės S.Tumėnės, negydoma tromboembolija gali baigtis mirtimi tuo atveju, jei trombas patenka į smegenis, širdį ar plaučius. Ši būklė pasireišia 5 iš 1000 nėščiųjų. Norint išvengti šios ligos, nėščiajai patariama dėvėti elastines kojines, daugiau judėti bei vartoti pakankamai skysčių viso nėštumo metu.