Slaugytoja Vera / Asmeninio albumo nuotr.

Prieš Velykas – jautrus slaugytojos laiškas: „Padėkite mums“

Autorius: Manodaktaras.lt | Publikuota: 2020-04-08 12:43
Šiemet Velykos bus tokios, kokių dar niekada nebuvo – be artimųjų lankymo, be svečių, užsidarius savuose namuose. Tačiau su koronavirusu kovojantys medicinos darbuotojai net ir tokios prabangos neturės. Slaugytoja Vera feisbuke kreipėsi į visus Lietuvos gyventojus – pasidalijo viešu laišku-prašymu.

„Tikiuosi, tai padės daugeliui dar truputėlį susilaikyti nuo artimo kontakto ir greitai mes visi galėsime gyventi įprastą mums gyvenimą“, – sakė portalui manodaktaras.lt slaugytoja Vera. Paskaitykite ir išgirskite jos prašymą.

Likit namie per Velykas!!!
Pamačiusi kai kurių pasipiktinusių žmonių komentarus, neva nusibodo karantinas ir virusas tai viso labo sugalvotas, jo nereikia bijoti ir panašiai – sprogo... Liūdna... Negaliu neparašyti...

Nuotraukoje esu su skafandru, respiratoriumi ir apsauginiu skydeliu, nes akiniai dar labiau rasoja ir nežmoniškai spaudžia, nors kartais reikia ir jų, kai tenka atlikti ypač rizikingas procedūras. Skydelis jau aprasojęs, sunku kvėpuoti, labai karšta, silpna, didelis nuovargis, sunku blaiviai mąstyti... Visa tai išgyvena kiekviena iš mūsų dirbančių su COVID-19 užsikrėtusiais intensyviosios terapijos skyriuje. Tai ne filmas, o mūsų dabartinė realybė.

Ar suvokiat, kaip medikai aukojasi? Sunku ir tiems, kas negali būti su šeima, dar sunkiau tiems, kas eina po budėjimo su baime, ar „nepasigavo“ viruso.

Artėja mėgstamiausia pavasario šventė, kurios visada visi laukėm, nes galėjome būti visi kartu, džiaugtis, švęsti. Kažkam kils didelė pagunda aplankyti savo gimines ir tėvus ir „sulaužyti karantino įžadus“ saugoti vieni kitus.

Patikėkit, kaip aš norėčiau būti per Velykas su savo šeima, su tėvais, aplankyti visus kuriuos labai myliu, apkabinti ir išbučiuoti savo vyrą ir vaikus. Labai visų pasiilgau, bet dar labiau noriu visus apsaugoti, nes esu intensyviosios terapijos slaugytoja ir šiuo metu dirbu su COVID-19 užkrėstais pacientais, kurių skaičius mūsų skyriuje kiekvieną dieną auga.

Ne visos mes turim tokią galimybę izoliuotis nuo šeimos, todėl daug kas po sunkaus ir alinančio darbo grįžta į šeimą. Ar suvokiat, kaip medikai aukojasi? Sunku ir tiems, kas negali būti su šeima, nes juos saugo, dar sunkiau tiems, kas eina po budėjimo su baime ir nežinia, ar „nepasigavo“ viruso.

Išbūti skafandre bent valandą su kauke ir, geriausiu atveju, apsauginiu skydeliu, nes akiniai žiauriai spaudžia ir rasoja, yra iššūkis. Žiauriai trūksta oro, karšta taip, kad net darosi silpna, bet turi dirbti, išlaikyti budrumą ir būti labai atsargi, nes nuo tavo veiksmų priklauso žmogaus gyvybė ir tavo pačios saugumas. Mažiausiai 4 valandas darbo su pilna apsaugos amunicija. Negali gerti, valgyti, eiti į tualetą, įkvėpti gryno oro. Kenti ir lauki, kada ateis laikas ir tave pakeis kolegė, kuri leis tau truputi pailsėti ir tu vėl turėsi rengtis ir vėl dirbti, ir melstis, kad ištvertum. O po budėjimo jautiesi klaikiai pavargusi ir dar ilgai galvoji kaip vis dėl to gera įkvėpti gryno oro! Tai yra laimė!

Paskutinį kartą apkabinau savo vyrą ir vaikus prieš pirmą budėjimą su užkrėstais pacientais. Daugiau negaliu sau to leisti.

Mama pasiilgo, greitai mano gimtadienis, bet neleidžiu jai atvažiuoti, nes saugau ją ir nenoriu, kad ji sirgtų. Kadangi gyvenu netoli, užsidėjau kaukę, įdėjau mamai lauktuvių ir nuėjau trumpam. Bendravom neilgai lauke per atstumą. Taip pat per atstumą bendrauju su savo šeima vyru ir vaikais. Daugiau leisti sau negalėjau, nors labai pasiilgau. Žinau, Jūs visi pasiilgot savo tėvų, švenčių ir buvimo kartu.

Aš paskutinį kartą apkabinau savo vyrą ir vaikus prieš pirmą budėjimą su užkrėstais pacientais. Daugiau negaliu sau to leisti, nes nežinau ar neteks gailėtis, jeigu pasirodys, kad tuo metu manyje buvo virusas. Saugau save, kad neužsikrėsčiau, saugau savo artimuosius, svetimus žmones. Esu maksimaliai atsargi, linkiu ir Jums pagalvoti apie tai ir dar kurį laiką pabūti namie kol viskas pasibaigs. Jeigu to nedarysit, atminkit – mes medikai turim labai ribotus resursus.

Dauguma mano kolegių yra tikros didvyrės slaugytojos ir slaugytojų padėjėjai, kurie daugiausiai laiko būna šalia sergančių, arčiausiai Jų ir dirba labai dideliu krūviu savęs negailėdamos. Lenkiu galvą prieš jų drąsą ir pasiaukojimą. Esu labai dėkinga mūsų gydytojams, rezidentams, vyresniajai slaugytojai, kurie labai stengiasi mums padėti jaustis ramiai, užtikrintai ir padeda kaip tik gali, kad visi kartu mes būtume komanda ir ištvertume sunkiausią pamainą.

Kiekviena diena išbandymas. Kai nesu darbe, meldžiuosi už savo kolegas, kad visi būtų sveiki, kad įveiktų visus sunkumus ir išbandymus.

Padėkit mums visi likdami per šventes namie. Norit nuvežti lauktuvių tėvams – palikit prie durų maišiuką su rašteliu ir paaiškinkit, jog negalit būti kartu, nes mylit ir norit dar daug metų švęsti su jais Velykas ir kitas šventes. Saugokit vieni kitus, likit namie, pabendraukit telefonu arba lauke didesniu atstumu, palaukit, kol pasibaigs karantinas! Taip padėsit ir mums ištverti, gydant ir slaugant didesnį skaičių susirgusiųjų, ir Jūsų artimieji bus sveiki.