Privaloma apsauga – medicininės kaukės: kokia jų atsiradimo istorija?

Medicininė veido kaukė / Shutterstock nuotr.
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2021-11-20 13:00
Lietuvoje viešose vietose nuo lapkričio 15 dienos galima dėvėti tik medicinines kaukes ir respiratorius. Jos privalomos prekybos, paslaugų teikimo ir kitose vietose, kuriose kaukės yra būtinos.

Pagal Europos standartus pagamintos veido apsaugos priemonės geriausiai mažina užsikrėtimo koronavirusu riziką ir geriausiai sulaiko žmogaus į aplinką iškvepiamus lašelius, teigiama Sveikatos apsaugos ministerijos pranešime.

Kad užtikrintų efektyvią apsaugą, kaukė turi būti dėvima tinkamai: ji turi dengti nosį, burną ir smakrą ir turi būti periodiškai keičiama. Vienkartines kaukes galima dėvėti tik vieną kartą, jas keisti būtina kas 3–4 val., arba kai sudrėksta.

Reikalavimas dėvėti kaukes ir toliau nebus taikomas neįgalumą turintiems asmenims, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas gali pakenkti asmens sveikatos būklei. Tokiu atveju rekomenduojama dėvėti veido skydelį.

Kaukių leidžiama nedėvėti asmenims, kai jie sportuoja ar paslaugos teikimo metu, kai paslaugos negalime suteikti kitaip.

Kaukė – kasdienybės detalė

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus departamento direktorė Rolanda Lingienė savo feisbuko paskyroje dalinasi pasakojimu apie medicinines kaukes, jų istorija.

„Jau greit bus dveji metai, kai jos yra ne tik mūsų nuolatiniai palydovai, bet ir vienas iš gynybinų skydų nuo velniško viruso, purtančio visą pasaulį ir sėjančio mirtį. O dar visai neseniai stebėjomės, kai turistai iš Azijos žvalgydavosi po mūsų žaliąjį Vilnių, veidus slėpdami po kaukėmis. Daug kam atrodė, kad tai visiškai perteklinė saugumo priemonė, o kai kurie iš mūsų net drįsdavo pirštą prie smilkinio pasukioti, pamatę iki tol neįprastą vaizdą“, – prisiminė epidemiologė.

Rolanda Lingienė / BNS nuotr.
Rolanda Lingienė / BNS nuotr.

Jos teigimu, net ir išgirdę rekomendacijas prisidengti nosį ir burną, einant į lauką, susiklosčius nepalankioms oro sąlygoms miestuose dėl kietųjų dalelių, žmonės kaukių nenaudodavo, nebuvo įpročio. „Mačiau tik nedaugelį mūsų gyventojų, dėvinčių jas, tačiau ir tai dažniausiai tik gripo sezonų metu“, – pastebi R.Lingienė.

Pirmosios kaukės – iš kiaulės šlapimo pūslės

„Ar žinote, kad pirmosios istorikų aprašytos kaukės buvo pagamintos iš... kiaulės šlapimo pūslės? Ar esate girdėję tai, kad  maro epidemijų ir pandemijų metu jos buvo varnos galvos formos? Ir tik atradus mikrobus, jos buvo pradėtos gaminti iš marlės?“ – pasakojo gydytoja higienistė.

Pasak medikės, turėjo prabėgti šimtmečiai nuo pirmųjų įtarimų apie mikroorganizmų egzistavimą ir nuo to laiko, kai apie 5 a. pr. m. e. Hipokratas karščiavimą siejo su „miazmomis” – bjauriais kvapais, gadinančiais orą, vandenį ar maistą.

Kaukių, kaip apsaugos priemonių, funkcija buvo aprašyta pirmame amžiuje romėnų gamtininko ir rašytojo Pinijaus. Jos buvo pagamintos iš kiaulės šlapimo pūslės, naudojamos ne apsaugai nuo bakterijų ar virusų, bet nuo nuodingų švino suriko (Pb3O4) dulkių patekimo į kvėpavimo takus.

Beje, šis nuodingas švino oksidas jau senovėje buvo smulkinamas ir naudojamas dažų (raudonų) gamybai.

„Vėliau, žmoniją užklupus marui, gydytojų apsaugai, be kitų priemonių, pradėtos naudoti ir varnos galvos formos kaukės. Kodėl varnos? Nes būtent šią ligą ir atnešė paukščiai! Tiesa, į kaukės snapą maro gydytojai, norėdami sulaikyti blogus kvapus („marus”), kurie ir sukėlė ligą, dėdavo čiobrelių, gvazdikėlių, kamparo, rožių žiedlapių“, – istoriniais faktais dalijosi R.Lingienė.

Pasak medikės, tos kaukės buvo mažai naudingos, nes jų „snapo” kandiklis buvo su skylutėmis. „Deja, ir šiandien turime kaukių ir net respiratorių „tiuningo“ propaguotojų. Ir to priežastys – visai ne žinių ir įrodymų, kas, natūralu, buvo senovėje, stoka“, – apgailestauja specialistė.

Atrado mikrobus, o kaukės išnyko

Stebėtina, kad 17 a. pab., kuomet jau buvo atrasti mikroorganizmai, kaukės ne tik, kad neišpopuliarėjo medicinoje, bet beveik visai išnyko. „Tai lėmė ne mokslas, ne atradimai, o bloga kaukių reputacija. Anot tuo metu vyravusios nuomonės, žmonės, kurie jomis slėpdavo veidus, taip elgėsi vedami blogų kėslų. Tad kaukė tapo melo simboliu. Arba pavojaus“, – istoriniais faktais dalinasi gydytoja epidemiologė.

Pasak jos, pokyčiai prasidėjo kažkur apie 19 a. vidurį, kuomet vengrų gydytojas I.F.Semmelweis įrodė rankų plovimo svarbą medicinos personalui.

Deja, jis buvo nesuprastas kolegų ir net atleistas iš darbo Vienos ligoninėje. Bet progresas jau nesustojo. To paties šimtmečio antroje pusėje anglų gydytojas J.Lister chirurgijoje pradėjo naudoti antiseptines priemones. O jo amžininkai prancūzas chemikas ir biologas L.Pasteur ir vokietis gydytojas R.Koch įrodė, kad mikroorganizmai gali sukelti ligas.

Dar po kelių metų, 1890-aisiais, kartu su R.Koch dirbęs vokiečių gydytojas C.Flügge įrodė, kad užsikrėtusiojo skrepliai yra mikrobų nešiotojai. Remdamasis savo stebėjimais, gydytojas jau tuomet įtarė, kad operacijos metu ligos gali būti perduodamos per pačių chirurgų burną. „Vienas iš pirmųjų, pasinaudojusių šiuo atradimu buvo mūsų artimas kaimynas lenkų chirurgas J.A.Mikulicz - Radecki. 1897 m. išrado medicininę kaukę – „burnos tvarstį”. Tai buvo paprastas, storas, susuktas muslino kompresas, dengiantis nosį ir šnerves“, – pasakoja specialistė.

Kaukių medžiagos evoliucija

Jos teigimu, bėgant laikui, keitėsi medžiagos, iš kurių buvo gaminamos kaukės, jų sluoksnių skaičius, tvirtinimo prie ausų būdai, tačiau jau niekas nebeabejojo daugiasluoksnių kaukių veiksmingumu. Visgi, kaip apsaugos priemonės, jos buvo naudojamos tik fragmentiškai ir tik ligoninėse. O chirurginės kaukės Vokietijos ir JAV operacinėse masiškai pradėtos naudoti 1920 m.

Kaip epidemijos kontrolės priemonė, kaukės pirmą kartą buvo panaudotos 1910 m. t.y., prieš daugiau nei 100 metų iki Covid-19 atsiradimo – Mandžiūriją nusiaubusios maro epidemijos metu. Kinų epidemiologas Wu Lien-teh suprato, kad ligą galima perduoti su kvėpavimo takų lašeliais, o ne tik per žiurkių ar blusų įkandimus, kaip tuo metu buvo manoma. Beje, ir jis buvo apkaltintas nesąmonėmis, kai viešoje erdvėje užsidėjo kaukę.

„Tačiau nieko niekam nebereikėjo įrodinėti 1918–1919 m. Ispaniškojo gripo pandemijos metu, kuomet nuo jo mirė nuo 20 iki 50 mln. žmonių. Beje, JAV, žmonėms, kurie nepaklusdavo nurodymui būti su jomis, grėsdavo netgi kalėjimas“, – istorinius faktus pasakoja R.Lingienė.

Pasibaigus Ispaniškam gripui, kaukės plačiojoje visuomenėje buvo naudojamos gana retai. Bet sugrįžo į kasdieninį gyvenimą apie 1970–1980 m. Japonijoje taip vadinamos Minamatos (apsinuodijimas gyvsidabrio junginiais) ligos laikotarpiu. Ir čia jos buvo naudojamos ne tik kaip individualios apsaugos priemonės didžiųjų cheminės taršos skandalų metu, bet ir tapo pasipriešinimo, socialinės kritikos Japonijos vyriausybei, kuri nesugebėjo apsaugoti savo piliečių, simboliu.

Iš moderniosios Japonijos, kaukės visuomenėje greit paplito Taivane, Honkonge, Kinijoje, kurioje jos pradėtos naudoti tiek kaip prevencijos, tiek ir kaip protesto priemonės (pvz., Honkonge ir dabar jomis draudžiama dengti veidą demonstracijų metu).

Angelos Merkel pavyzdys

Medikė pasakoja, kad pirmosios kaukės, pagamintos iš kiaulės pūslės, paukščio galvos formos, ilgainiui evoliucionavo iki marlinių, plaunamų, daugelį kartų naudojamų. Perėjimas prie nepalyginamai patogesnių, vienkartinio naudojimo prasidėjo kažkur apie 1960 m. Ir jau visiškai įprastu dalyku visuomenėje kaukės tapo 2003 m., SARS epidemijos bei gi 2009 m. pandeminio gripo (H1N1) metu. Būtent tuomet ir prasidėjo jų kaupimo manija, nuogąstaujant, kad įvykus sveikatos krizėms valstybėms jų gali pritrūkti.

„Primenu, kad nuo šiandien tinkamos kaukės – tik medicininės ir respiratoriai. Beje, ilgametė Vokietijos politikė Angela Merkel – naudoja būtent juos. Tad nuoširdžiai visiems siūlau sekti šiuo pavyzdžiu, ypač ten, kur yra daug žmonių, nesilaikoma saugių atstumų ir tokiose patalpose ruošiamės pabūti kiek ilgiau“, – pataria NVSC Vilniaus departamento direktorė Rolanda Lingienė.