Psichologas apie karantino metu išplitusį gėdinimą: tai – neefektyvu

Psichologas apie išplitusį gėdinimą karantino metu: tai yra neefektyvu / Shutterstock nuotr.
Autorius: Monika Kairienė
Publikuota: 2020-03-30 13:20
Per karantiną visuomenė skilo į dvi stovyklas. Dalis žmonių karantino laikosi ir kritikuoja jo nepaisančius – užsipuolamos paauglių grupelės, mamos su vaikais žaidimų aikštelėse, vyresnio amžiaus žmonės parduotuvėse. Kritikos sulaukia ir nepažeidžiantys karantino reikalavimų, pavyzdžiui, su vaikais lauke vaikštinėjančios šeimos. O kaip gėdinimą ir gėdintojus vertina psichologai?

Psichologas Edvardas Šidlauskas sako, kad gėdinimai, kaltinimai yra socialinio kontroliavimo mechanizmas, įtvirtinantis naujas socialines normas karantino metu. Tačiau efektyvesnis už gėdinimą, pasak psichologo, yra dialogas.

Užsienyje net paplito terminas COVIDIOTAI, apibūdinantis žmones, nesilaikančius socialinio atstumo ar kitaip pažeidžiančius karantino reikalavimus. Kokios aplinkybės lemia, kad žmogus ima gėdinti kitą suaugusį žmogų?

Žmonės tai daro nesąmoningai, tai yra pykčio, nepasitenkinimo, susierzinimo išraiška, kitam žmogui pasakant kažką nemalonaus, pažeminant, savotiškas emocinis smurtas. Kodėl tai nėra efektyvu? Kai ieškome, kas teisus, o kas ne, susipriešiname su kita visuomenės dalimi, juos laikome blogais. Pavyzdžiui, aš „esu teisus, nes dėviu kaukę, o tu neteisus, aš teisus, kad sėdžiu namie, o tu ne“. Arba atvirkščiai: „vaikštau kur noriu, o tu kvailas, nes sėdi namie“. Kai ieškome, kas teisus, neišvengiamai įsiveliama į konfliktą, kuris neturi pabaigos.

Sprendimas – ne ieškoti, kas teisus, o derinti interesus. Pavyzdžiui, kažkas nori vaikščioti, o aš noriu būti saugus, tegul jis vaikšto, o aš dėvėsiu kaukę. Pereiti nuo pozicijos „teisus-neteisus“ prie interesų derinimo. Tai liečia politikus, medikus, visus žmones, kurie šoka į tą „juoda-balta“ mąstymą.

Jei gėdinimo tikslas įtvirtinti naujas socialines normas, tai gal yra teigiamas šio reiškinio aspektas? Kada jau peržengiama riba?

Yra du būdai santykiauti su pasauliu – iš galios pozicijų ir dialogo principu. Gėdinimas ir yra iš galios pozicijos. Galios naudojimas eliminuoja žmogišką orumą, pagarbą, sukuria prielaidą, kad „aš žinau, kaip turi būti, ir tave priversiu, nes tu esi neteisus“. Atsiranda švytuoklės principas – jei mane kažką privertė padaryti prieš mano valią, kai tik bus proga, norėsiu iš to ištrūkti, atkeršyti, daryti priešingai, atsiranda pasyvi agresija.

Patarčiau tiek viešą, tiek privačią komunikaciją grįsti kalbėjimu iš „aš“ pozicijos – kaip jaučiuosi, ko norėčiau, o ne „tu daryk taip, tu esi toks“.

O dialogas, pagarbus santykis yra geriausias būdas. Problema, kad kai kuriais atvejais ne visada veiksnus. Jeigu reikia greitai kažką nuspręsti kaip dabar arba karo, stichinių nelaimių atveju pasiteisina direktyvus valdymo stilius kaip kariuomenėje, nes nėra laiko diskusijoms.

Kai įmanoma, būčiau už dialogą, o galios poziciją reikia rinktis tik kritiniu atveju, kai yra pavojus gyvybei arba gali būti padaryta didelė žala. Karantiną galima laikyti tokiu atveju ir galios pozicija gali būti pateisinama. Tačiau šiuo atveju svarbu autoritetas, tai turi būti kompetentingi žmonės, medikai, psichologai, specialistai, o ne politikai, kurie naudojasi situacija reitingams kelti.

Į socialinius tinklus keliamos vaikų žaidimų aikštelėse nuotraukos, aptarinėjama, kaip laikosi ar nesilaiko karantino jų tėvai, kokias baudas jiems reikėtų skirti ir pan. Nebelieka privatumo.

Savotiškas socialinių normų konfliktas. Šiai pandemijai nebuvome pasiruošę teisiškai, mediciniškai. Automatiškai senos taisyklės nebegalioja, kuriamos naujos siekiant išgyventi ir išsaugoti gyvybę, nes gyvybė – pagrindinis prioritetas. Ir tai yra svarbiau negu privatumas. Dėl to svarbu pasitelkti viešuosius intelektualus, kurie sugeba tas etines dilemas artikuliuoti ir spręsti kartu, nes to trūksta.

Dabar yra savotiška isterija, neleidžianti mąstyti plačiau, persijungėme į režimą „juoda-balta“. Iš tikro gyvenimas daugiau visko turi. Parodo pora vaikigalių, kurie grįžta iš užsienio, nesisaugo, juokiasi, ištransliuoja tai per visą Lietuvą, ir visi įsivaizduoja, kad tie marozai ant kiekvieno kampo tupi ir užkrėtinėja visus. Bet taip nėra.

Kodėl kai kurie žmonės noriai prisiima gėdintojo poziciją?

Jie tai daro nesąmoningai. Jeigu mus vaikystėje per gėdinimą versdavo daryti kažką: „kaip negražu, suknelę išvirkščiai apsirengei ar nenusiplovei rankų“, tai yra manipuliacija, tai nėra sveikas santykis su vaiku ar kitu žmogumi. Tai patyręs vaikas suaugęs tokį elgesį atkartoja nesąmoningai.

Bet kokioje stresinėje situacijoje, kada pritrūksta galios – argumentų, kompetencijos, jėgos, nebūtinai fizinės – jis tą galią bando kompensuoti kitais būdais, dažniausiai manipuliavimu – gėdinimu, kaltinimu. Tai yra neperspektyvu.

Visada yra geriau išsakyti atvirai, ką aš jaučiu ir ko noriu, o ne sakyti: „tu darai ne taip, tu darai blogai“. Kai rodome pirštu į kitą, tą žmogų priverčiame užsidaryti, saugotis, nes jis laukia atakos, kad jis blogas. Mums ta mintis, kad mes blogi, yra nemaloni, mes užsidarome, ginamės, rodome, kad esame geri, ir įsiveliame į ginčą, kas teisus ir kas neteisus.

O jei aš sakau: „man negerai, aš bijau, aš norėčiau, kad būtų taip“, tada tas žmogus neužsidaro ir atsiranda dialogo galimybė. Patarčiau tiek viešą, tiek privačią komunikaciją grįsti kalbėjimu iš „aš“ pozicijos – kaip jaučiuosi, ko norėčiau, o ne „tu daryk taip, tu esi toks“.

Pavyzdžiui, „man neramu, nes mano močiutei daug metų, ji yra rizikos grupėje, o jūs čia žaidžiate. Aš suprantu, jums smagu, bet man neramu dėl močiutės“. Tai yra visai kas kita nei „ką tu čia darai, tu kvailas“.

Naujausi straipsniai