Psichologė: ribojimai švenčių metu iš dalies palengvins vienatvės jausmą

Šv. Kalėdos COVID-19 pandemijos metu / Shutterstock nuotr.
Autorius: Monika Kairienė
Publikuota: 2020-12-24 13:05
Didžiąsias metų šventes šiemet sutinkame kitaip nei esame įpratę. Siekiant suvaldyti COVID-19 plitimą, griežtesnio karantino metu draudžiami daugiau nei vienos šeimos kontaktai. Kita vertus, šventės, nors ir kitokios, yra tarsi pastovumo simbolis šiame permainų laikotarpyje. Apie vienišumą, liūdesį ir kitus jausmus, kylančius apribotų švenčių metu, pasakoja psichologė Jurgita Stasiukynienė.

Kokias emocijas šventiniu laikotarpiu gali patirti vieni gyvenantys, vieniši žmonės, kai didžiąsias metų šventes bus priversti sutikti vieni, nes negalima bendrauti su kitu namų ūkiu?

Ne visi po vieną gyvenantys žmonės vienišumą vertina kaip problemą ir ne visi vienišais besijaučiantys žmonės gyvena po vieną. Dalis žmonių yra sąmoningai apsisprendę gyventi vieni ir tai yra jų gyvenimo būdas ir jokiu būdu ne problema.

Į vienišumo jausmą kviesčiau pažvelgti kaip į savijautą, nepriklausančią nuo fiziškai mus supančių žmonių skaičiaus. Ko gero, kiekvienas esame patyrę jausmą, kada, net supant artimiausiems žmonėms, pasijuntame vieniši ir, priešingai, būdami net per didžiausią atstumą nuo sau brangių žmonių pajuntame su jais bendrystę.

Šv. Kalėdų laikotarpis savaime verčia mus atsigręžti į savo gyvenimą, susimąstyti apie artimuosius, bendrąsias vertybes, sugrąžina mintimis į asmeniškai svarbius išgyvenimus, vaikystę, ankstesnės ir dabartinės šeimos patirtį, susimąstome apie netektis. Tačiau iš esmės mūsų gyvenimas niekuo nepasikeičia, teka sena vaga. Kuo gyvenome iki švenčių, išlieka ir per šventes, tik daugiau susimąstome, atsigręžiame į save, aiškiau pamatome ir pajuntame savo gyvenimo realybę. Jei kasdienybėje bėgame, skubame ir nukreipiame dėmesį nuo savęs į išorinius dalykus, tai šventinis laikotarpis neišvengiamai priverčia mus sustoti. Dėl šios priežasties tie dalykai, kurių vengiame, dangstome, nenorime pripažinti, bėgame nuo jų kasdienybėje, tampa labiau juntami ir iškyla laikotarpiais, kai nėra kaip nuo jų atsitraukti.

Apribojimai, atsiradę dėl siekio suvaldyti pandemiją, neišvengiamai paliečia kiekvieną iš mūsų. Bet kokie ribojimai susiję su netektimis – kiekvienam skirtingomis ir, žinoma, kelia pačius įvairiausius jausmus nuo pykčio, nepasitenkinimo ir erzulio iki gilaus liūdesio ir beviltiškumo. Galima pastebėti visuomenėje padidėjusį nerimą artėjant šventėms, panašią patirtį turėjome ir Šv. Velykų laikotarpiu. Tačiau yra ir kita pusė – ribojimai gali dalinai palengvinti dalies žmonių vienatvės, atskirties jausmą – nes taikomi visiems. Žvelgiant iš racionalios pusės – galiu rasti sau kiek guodžiantį paaiškinimą, kodėl per šias šventes esu vienas.

Kaip nepasiduoti slogiai nuotaikai šventiniu laikotarpiu?

Ko gero, nelabai realu pateikti universalius patarimus, kurie galėtų sumažinti slogią nuotaiką ir vienatvės jausmą. Kiekvienam iš mūsų Kalėdinis laikotarpis aktyvuoja skirtingus išgyvenimus, kiekvieno iš mūsų slogi nuotaika ar vienatvės jausmas turi savas priežastis.

Jei panaršytume internete, rastume įvairovę patarimų „kaip susikurti jaukią šventę, net jei esi vienas“, „kaip išgyventi Kalėdas be liūdesio ir slogios nuotaikos“ ir t.t. Aprašyta visa gausybė būdų, kuriuos atsirinkus individualiai – jie tiktų kaip „gaisro gesinimo priemonė“.

Tačiau, jei norime, kad „gaisrai nekiltų“ ir šventinis periodas keltų kuo malonesnes emocijas, gyvenime vyrautų nuoseklumas, o netikėti posūkiai, apribojimai šventinių laikotarpių metu neišmuštų iš vėžių. Turėtume iš esmės pergalvoti ir atrasti naują, darnų santykį su pačiu savimi ir savo patirtimis. Slogi nuotaika pandemijos metu normalu, liūdesio apraiškos (nuo menkiausio susimąstymo iki graudžių ašarų) – taip pat normalu. Normalu liūdėti prisiminus artimuosius, kurių netekome, normalu liūdėti ir pykti, susiduriant su realybe, kad šiemet galbūt Kalėdas sutiksime vieni.

Šie jausmai lengviau pakeliami, o mus supanti realybė lengviau priimama, kai suprantame ir atpažįstame, kas mumyse visa tai iškelia ir į ką iš tikrųjų reaguojame. Mes visi turime skaudžių patyrimų, netekčių, traumų ir nusivylimų, kurių pažinimas, priėmimas, supratimas ir yra tas receptas į ramią kasdienybę ir šventinį laikotarpį, kad ir kokiomis aplinkybėmis jis bebūtų.

Psichologė Jurgita Stasiukynienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Psichologė Jurgita Stasiukynienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Socialiniai tinklai tikriausiai bombarduos laimingų šeimų nuotraukomis. Gal vertėtų riboti socialinių tinklų naudojimų švenčių metu?

Vargu, ar įmanoma Kalėdiniu laikotarpiu išvengti tobulumu spindinčių vaizdų – ir tai ne tik apie socialinius tinklus, tai ir apie žiniasklaidą, reklamą. Šv. Kalėdos apskritai yra turbūt viena labiausiai komercializuojamų švenčių, mums siūloma idėja, kaip turėtų atrodyti mūsų laimė šventiniu laikotarpiu, dėl ko dažnai žmogus gali būti nukreipiamas nuo šio šventinio laikotarpio esmės ir prasmės.

Suvaldyti, atsiriboti nuo socialiniuose tinkluose vyraujančių perfekcionistinių vaizdų nei įmanoma, nei reikia. Jei esu aktyvus socialinių tinklų dalyvis ar naršytojas, turbūt nebus labai paprasta ir natūralu staiga save šiuose dalykuose apriboti. Galbūt pakaktų sąmoningumo ir paprasčiausio suvokimo – žmonės socialiniuose tinkluose linkę dalintis gražiausiomis arba netgi pagražintomis savo gyvenimo akimirkomis, jomis galime ir pasigrožėti, priimant kaip kažkieno žavingą akimirką, nedarant grandiozinių apibendrinimų ir palyginimų. Pasistenkime sau atsakyti – kaip turėtų atrodyti mano jaukumas, mano šventė, įsivertinti savo galimybes ir jas priimti.

Ar vieniems gyvenantiems žmonėms reikėtų vis tiek bandyti sukurti šventę – t. y. pasipuošti, pasiruošti šventinį stalą?

Kiekvienas turime savo šventės supratimą – kas ji yra ir kaip ji turėtų atrodyti. Šį supratimą dauguma atsinešame iš ankstyvosios savo šeimos patirties. Kai kuriems iš mūsų jis koregavosi gyvenimo eigoje, nusistovėjo į tam tikras tradicijas. Šiemet gali tekti tas tradicijas pergalvoti, pritaikyti prie esamų galimybių. Susikurti šventę būtina, tik kaip ji atrodys, reikėtų spręsti labai individualiai ir pasistengti išlikti lankstiems. Slogumo jausmą gali sukelti abu kraštutinumai – tiek perdėtas ruošimasis ypatingai šventei (nors žinau, kad šiemet dėl apribojimų nesulauksiu svečių), tiek visiškas švenčių ignoravimas.

Mes gyvename permainų laikotarpyje, tačiau vienas iš dalykų, kuris išlieka pastovus – artėjančios šventės, kurios bus nepriklausomai nuo to, kas vyksta pasaulyje. Manau, tai gali būti ir tam tikra prasme raminantis veiksnys – stengiamasi palaikyti šventinę nuotaiką turimomis priemonėmis, miestai kruopščiai puošiasi, nors ir ribojamas judėjimas tarp šių nuostabių puošmenų. Tačiau kartu tai siunčia mums žinutę – gyvenimas vyksta, tėkmė nesustojo.

Svarbu sau priminti – šiuo metu esame mums neįprastuose dalykuose ribojami, tačiau yra dalykai, kuriuose turime laisvės ir galime veikti, rinktis kaip sutikti šventes.

Kaip švęsti, kaip bandyti sukurti emocinį artumą nuotoliniu būdu su šeima, draugais?

Jei emocinis ryšys, artumas egzistuoja santykiuose, jis bus jaučiamas ir be ypatingų pastangų. Kaip pasirinksime susisiekti su artimaisiais, kokiu būdu perduosime artimiesiems žinutę apie tai, kad mums jie svarbūs, yra tik forma. Žinoma, šis šventinis laikotarpis yra kitoks, apgaubtas neapibrėžtumo (pavyzdžiui, dėl to, kaip ilgai būsime karantine, ar išliksime sveiki ir pan.) ir apribojimų, todėl natūralu, kad liūdesys vienišumo jausmas gali būti patiriamas intensyviau.

Galbūt šventės atskirai nuo artimųjų, kitų giminaičių kai kuriems žmonėms net išeis į naudą?

Neretam šventės nemenkas iššūkis, vieniems – jas suruošti, kitiems – aplankyti ne viename mieste įsikūrusius artimuosius. Jaunoms šeimoms – sutarti, pas kurio tėvus ir kada važiuoti, suruošti kelionei vaikus. Šis šventinis laikotarpis bus kitoks ir nebūtinai negatyvia prasme. Daliai žmonių – „legali“ galimybė pabūti ramiai namuose.

Užsiregistruoti pas psichologę Jurgitą Stasiukynienę galima ČIA.