Susirgusių COVID-19 maršrutus sekanti medikė papasakojo, kam labiausiai gresia užsikrėsti

Valerija Ravdo / R.Danisevičiaus nuotr.
Autorius: Ligita Valonytė, „Lietuvos rytas“
Publikuota: 2020-08-04 19:41
Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Valerija Ravdo (23) lyg seklė eina užsikrėtusiųjų koronavirusu pėdsakais – sudaro jų maršrutus, nustato, su kuo bendravo ligoniai, kiek žmonių jie galėjo užkrėsti. Ne visi pokalbiai būna malonūs.

Vasara, pasibaigus karantinui, V.Ravdo netapo atokvėpiu. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė dar neturėjo atostogų. Be to, jai patinka darbas, nors pavasarį šalyje kilusi koronaviruso pandemija privertė suktis gerokai sparčiau. Specialistė dažnai lankosi Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, sutinka keleivius. Ji vyksta į ligos židiniais virtusias įstaigas, renka informaciją apie galimą viruso plitimą.

V.Ravdo tenka nemažai bendrauti telefonu su užsikrėtusiais žmonėmis ir lyg seklei aiškintis, kur jie lankėsi, su kuo gyvena, su kuo bendravo. Ne visada ligoniai geranoriškai atsako į jaunos specialistės klausimus, bendrauja piktai, pasako ne viską arba iš viso nenori kalbėti. Tačiau Valerija vis vien sugeba prašnekinti kiekvieną viruso nešiotoją.

– Praėjusiais metais dirbote ramiau. Kaip šiemet pasikeitė darbo pobūdis?

– Darbo specifika pasikeitė dar iki pirmo COVID-19 atvejo, nustatyto Lietuvoje. Nuo sausio su kolegomis pradėjome nuolat budėti Vilniaus oro uoste, konsultavome į šalį atvykusius keleivius dėl koronaviruso. Kai buvo paskelbtas karantinas Lietuvoje, registravome atvykusius asmenis, konsultavome dėl izoliacijos. Vėliau prasidėjo darbas su sergančiais ir sąlytį su jais turėjusiais žmonėmis.

– Iki tol nesitikėjote, kad darbas stipriai pasikeis?

– Anksčiau tyriau tuberkuliozės atvejus, teko vykti į židinius. Maršrutų, kuriais keliaudavo užsikrėtusieji tuberkulioze, nesudarydavau, nes ši liga – sudėtingesnė. Kad ja užsikrėstum, reikia turėti intensyvų kontaktą su sergančiuoju – aštuonias valandas per savaitę akis į akį. Kontaktinius asmenis rinkome, siuntėme juos pasitikrinti. Bet taip aktyviai neieškojome to užsikrėtimo šaltinio, nes inkubacinis periodas ilgas. Bet darbas turėjo panašumo į šį, kai pasipylė koronaviruso atvejai. Juos kasame giliau, tyrinėjame labiau, atitinkamai informacijos renkame daugiau.

 

Valerija Ravdo / R.Danisevičiaus nuotr.
Valerija Ravdo / R.Danisevičiaus nuotr.

– Nebijote užsikrėsti infekcinėmis ligomis?

– Su sergančiais tuberkulioze bendraudavau telefonu – susitikinėjant rizika užsikrėsti lieka. Mama labai jaudinosi dėl mano darbo oro uoste, nors dar Lietuvoje nebuvo ligos atvejų. Dirbau su atvykstančiais, buvo ir iš Kinijos atkeliavusių asmenų, mama nerimavo, kad pati neužsikrėčiau. Nebijau, bet, tiesą sakant, labai nenorėčiau susirgti. Juk tuomet darbas sustotų, kitiems netyčia ligą paplatinčiau, o vasarą niekas nenori sirgti. Todėl laikausi visų saugumo priemonių ir dabar – dezinfekuoju rankas, telefoną, dėviu kaukę, kuo rečiau išeinu į viešąsias vietas, kur galiu sutikti kitų žmonių.

Bet kai pradėjau dirbti, nemaniau, kad darbas bus tokio pobūdžio. Atlikusi praktiką Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriuje maniau, kad darbas bus ramesnis – su popieriais ir skaičiais. Realybėje, žinoma, tenka nuolat lankytis koronaviruso židiniuose, lipti į orlaivius ir bendrauti su galimai užsikrėtusiais keleiviais. Jei gaunu informaciją apie dirbantį užsikrėtusį asmenį, mano pirmas žingsnis – susisiekti su darboviete, vykti į vietą ir aiškintis dėl sąlytį turėjusių asmenų bei rizikos užsikrėsti. Apžiūriu darbo sąlygas – ar patalpos vėdinamos, ar įstaigoje yra rankų dezinfekavimo priemonių, koks darbo pobūdis.

– Tačiau turbūt didžiausias iššūkis – pakalbinti į ligoninę patekusį asmenį, jau sergantį COVID-19?

– Kai gaunu duomenis apie naujai nustatytus atvejus, darbas pradedamas nedelsiant – reikia susisiekti su asmeniu. Bendrauju telefonu, duomenis patikslinu elektroniniu paštu, o susitikti akis į akį – nėra poreikio šitaip rizikuoti. Kadangi nežinau, kiek užtruks konkretaus atvejo ar židinio epidemiologinis tyrimas, sunku planuoti laiką – gali tekti bendrauti visą dieną. Ne visi ligoniai bendrauja geranoriškai, kai kurie bando dalį informacijos nuslėpti arba atsisako pateikti tam tikrus duomenis. Dažniausiai taip nutinka, kai žmonės nesupranta, kam tiksliai renkama informacija.

Jie galbūt mano, kad duomenys bus viešai skelbiami, juos galės atpažinti bendradarbiai, pažįstami. Informacija renkama dėl to, kad būtų galima nustatyti ligos plitimą. Todėl žmogui tenka paskambinti, ir ne vieną kartą – kalbinti, bandyti sužinoti, kur buvo, ką veikė. Jeigu jis nesuteikia tam tikros informacijos, paaiškinu apie galimą atsakomybę. Tad jei liga išplistų, o žmogus žino, kad serga, turi suteikti tam tikrus duomenis pagal teisės aktus. Jei susirgęs žmogus nuslepia kontaktus, maršrutus, jam gali grėsti baudos ir netgi laisvės atėmimas, nelygu, kokios būtų pasekmės.

Mano skambučius užsikrėtusieji virusu sutinka piktai, būna nepatenkintų. Pasitaiko, kad mane apšaukia. Tuomet bandau eiti aplinkkeliais. Jei numeta ragelį, po kiek laiko vėl skambinu – elgiuosi mandagiai, kuo ramiau kalbuosi, bandau daugiau išaiškinti. Žmonės pikti ir nepatenkinti vien dėl nežinojimo, nes jiems baisu, patys nežino nei apie ligą, nei kaip pasveiks, nei kam čia viską darome. Kai paaiškinu visą darbo eigą, žmonės aprimsta, reaguoja kur kas ramiau.

Reikia žinoti, kur paspausti, – gal mažiau reikalingos informacijos ir nerinkti, jei žmogus labai piktybiškas. Turėjau patirties bendraujant su sergančiais turberkulioze – ši žmonių grupė jautri, su jais nelengva kalbėtis, todėl moku susitarti ir su užsikrėtusiais koronavirusu. Gerų patarimų, kaip bendrauti su sergančiais, sulaukiu ir iš kolegių, kurios centre dirba per dvidešimt metų.

Praverčia ir mano patirtis, nes niekas negali pasakyti, kaip kalbėtis su žmogumi, kai jau įsijauti į pokalbį, valdai jo eigą. Lankiau konsultavimo kursus, kuriuose sužinojau, kaip vesti pokalbį viena linkme, kad pašnekovas nenuklystų. Kartais žmonės pasakoja savo gyvenimo istorijas, nesusijusius dalykus. Pokalbis turi klostytis viena kryptimi, nes laikas irgi brangus.

– Koronavirusu susirgusių žmonių maršrutus braižote, darote schemas?

– Kiekvieno asmens maršrutus užsirašau, tikslinu aplinkybes: ar aplinkui buvo žmonių, ar buvo dėvimos apsaugos priemonės. Tada maršrutai viešinami mūsų įstaigos tinklalapyje – nurodomas konkretus buvimo laikas, kompiuterio programa žemėlapyje pažymi vietas. Kadangi yra sąrašas su datomis, galima atsirinkti pagal aktualų užsikrėtusiojo buvimo laiką. O schemas braižau, kai analizuoju ligos plitimą židinyje. Pažymiu, kas nuo ko ir kada užsikrėtė. Šitas metodas padeda aiškiau matyti, kiek išplitęs židinys, kiek susijusių atvejų už židinio ribų.

– Atsiranda pavienių ligos atvejų. Ar lengviau juos susekti?

– Jei žmogus grįžo iš užsienio, užsikrėtimas aiškus. Klausiu, kur užsienyje gyveno, su kuo ten bendravo. Perduodu informaciją per atitinkamas tarnybas ir tai šaliai. Jei randu pavienių atvejų neaišku iš kur, bandau įkyriai žmogui skambinti, išsiaiškinti, ar turi pažįstamų, kurie dirba ligoninėje, įmonėje, kuri tapusi židiniu.

– Įgijote seklių darbo įgūdžių. Gal patirties sėmėtės iš detektyvinių romanų ar kino filmų?

– Žiūriu detektyvinius filmus, man ši tema įdomi. Pasirodo, galima dar ir praktikoje pritaikyti. (Juokiasi.)

– Daug ką karantinas įkvėpė – tą temą nagrinėja menininkai, rašytojai. Nekilo noro aprašyti savo patirtį?

– Mane karantinas įkvėpė kitaip pažiūrėti į santykius su artimaisiais. Daugiau laiko skirčiau bendravimui su šeima nei darbo patirties aprašymui.

– Kaip karantinas jus paveikė?

– Kai karantinas dar nebuvo pasibaigęs, bet situacija pagerėjo, pasidariau testą dėl koronaviruso. Kai gavau neigiamą atsakymą, pagaliau susitikau su tėvais, gyvenančiais Vilniaus rajone. Susitikimas buvo labai ilgai lauktas. Supratau, kad dėl šio laikotarpio pasikeitė mano požiūris į santykius su artimaisiais. Nors visąlaik bendravome telefonu, skambučiai negali pakeisti susitikimų, apsikabinimų. Gyvenu su draugu, todėl karantino metu jis irgi laikėsi saugumo priemonių. Draugui sakiau: „Žiūrėk, man darbo daugiau nepridėk.“

Derina darbą ir studijas

2019 metais Vilniaus universitete V.Ravdo baigė visuomenės sveikatos bakalauro studijas. Specialistė toliau tęsia magistrantūros studijas, pasirinko epidemiologijos šaką. Studentė atliko praktiką Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre, gavusi bakalauro diplomą čia įsidarbino. „Tai buvo pats pirmas darbo skelbimas, kurį pastebėjau baigusi mokslus. Aš į jį atsiliepiau ir pradėjau dirbti“, – sakė V.Ravdo, derinanti darbą ir studijas. Kitąmet ji įgis magistro laipsnį.

„Profesijos pasirinkimu esu patenkinta, man pasisekė dirbti pandemijos metu Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriuje. Per palyginti trumpą laiką gavau daug patirties, kurią ateityje galėsiu panaudoti kovodama ir su kitomis ligomis“, – darbą kaip gyvenimo mokyklą vertino V.Ravdo.