Ukrainietei Lilijai inkstą dovanojo mama: transplantacija vyko Vilniuje

Iš Donecko srities Lilija atvyko, nes dėl karo veiksmų gauti gyvybiškai būtinas sveikatos priežiūros paslaugas tapo neįmanoma.
Autorius: manodaktaras.lt
Publikuota: 2022-07-20 12:55
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose atlikta inksto transplantacija iš gyvo donoro: ukrainietei inkstą dovanojo mama. „Viskas įvyko labai greitai, net sunku suvokti“, – sako ukrainietė Lilija, kuriai klinikose atlikta mamos inksto transplantacija.

Santaros klinikose atliekama dauguma transplantacijų iš gyvo donoro 

Pasak VUL Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovės dr. Aistės Kielaitės-Gullos, klinikose atliekama dauguma visų inksto transplantacijų iš gyvo donoro: „2017–2021 metais iš gyvo donoro Santaros klinikose atlikta 30 transplantacijų. Šiemet COVID-19 sąlygomis – dvi. Nuo 2010 m. Santaros klinikose atliekamos transplantacijos esant recipiento ir donoro nesuderinamoms kraujo grupėms. Tai donoro ir recipiento atskiro medicininio paruošimo, aukštos medikų kompetencijos reikalaujantis darbas. Santaros klinikose atlikta jau 18 tokių transplantacijų.“ 

Organų donorystė – pagarbos vertas pasiaukojimo poelgis. Žmogus su vienu inkstu gyventi gali visavertį gyvenimą, o jo artimasis išvaduojamas nuo varginančių dializės procedūrų. Nuo 2017 m. Santaros klinikose gyvo donoro inksto paėmimo operacijos atliekamos išskirtinai laparoskopiniu būdu: „Minimaliai invazyvias operacijas pradėjome pirmieji Lietuvoje, jos yra donoro sveikatą tausojančios, jie greičiau pasveiksta ir gali grįžti į visavertį gyvenimą – sugrįžti į darbo rinką, užsiimti sau įprasta veikla“, – sako  Urologijos centro skyriaus vedėjas dr. Albertas Čekauskas. 

Laparoskopinė donorinio inksto paėmimo operacija skiriasi nuo inksto pašalinimo operacijos dėl kitų, pavyzdžiui, onkologinių priežasčių: „Pagrindinis ypatumas yra tas, kad visos operacijos metu inkstas turi išlikti gyvybingas. Prieš atjungdami inksto kraujotaką, laparoskopiniais instrumentais paruošiame pagrindines inksto kraujagysles, inkstą atskiriame nuo kitų audinių ir tik tada per 2–3 minutes išimame jį atlikę kosmetinį pjūvį pilvo apačioje“, – operacijos techniką paaiškina dr. A.Čekauskas.

Pacientui inksto transplantacija iš artimojo, t.y. iš gyvo donoro, yra palankesnė sveikatai.
Pacientui inksto transplantacija iš artimojo, t.y. iš gyvo donoro, yra palankesnė sveikatai.

Įprastai dėl tam tikrų anatominių kraujagyslių ypatumų donorystei imamas kairysis inkstas. Tačiau turint pakankamai patirties galima rinktis ir dešinįjį: „Pasirinkimą nulemia abiejų inkstų būklė ir jų kraujagyslių skaičius. Visais atvejais „geresnysis“ inkstas yra paliekamas inksto donorui. Po laparoskopinės inksto paėmimo operacijos donoras ligoninėje praleidžia nuo trijų iki penkių parų. Tuo metu yra stebima paciento bendra  būklė bei jo likusio inksto veikla. Vėliau visi donorai kas metus apsilanko VUL Santaros klinikų konsultacijų poliklinikoje“, – sako dr. A.Čekauskas. 

Gyvoji donorystė – palankesnė sveikatai

Pasak VUL Santaros klinikų Nefrologijos centro Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėjos Eglės Ašakienės, pacientui inksto transplantacija iš artimojo, t.y. iš gyvo donoro, yra palankesnė sveikatai: „Pirmiausia – nereikia transplantacijos laukti metus ir ilgiau. Toks inkstas funkcionuoja geriau ir ilgiau. Labai svarbu, kad galima planuoti transplantaciją, jai pasiruošti yra daugiau laiko, galima koreguoti jos datą pagal paciento ir donoro sveikatos pokyčius, operacinių darbo krūvį. Mirusių donorų inkstų transplantacijų suplanuoti nėra galimybių, dažnai jos vyksta nakties metu, o gyvo donoro inkstai persodinami dienos metu, kai medikai yra pailsėję“. 

Su inkstų liga sergančio paciento artimaisiais gydytojai kalbasi dėl inksto dovanojimo. „Tokie pokalbiai nėra lengvi, tačiau situacija pamažu keičiasi: žinių apie organų donorystę daugėja, žmonės domisi, skaito ir dėl to gydytojams šiek tiek lengviau. Ilgametė medikų patirtis visame pasaulyje rodo, kad iš gyvo donoro transplantuoti organai prigyja lengviau nei paimti iš mirusio donoro. Transplantacija laikoma pirmo pasirinkimo pakaitinės inkstų terapijos rūšimi, kuri leidžia išvengti komplikacijų, susijusių su dializėmis (sepsio ir kt.). Svarbu ir tai, kad kol nepradėtos dializės, pacientas yra stipresnės sveikatos, greičiau sveiksta po organo persodinimo.“

Dėl karo veiksmų ukrainietė liko be gyvybiškai svarbių dializės procedūrų

Iš Donecko srities, Kramatorsko miesto Lilija atvyko, nes dėl karo veiksmų šiame mieste gauti gyvybiškai būtinas sveikatos priežiūros paslaugas tapo neįmanoma: „Nuo vaikystės sirgdama lėtiniu pielonefritu galiausiai turėjau pradėti dializės procedūras. Pusę metų jas atlikau, prasidėjus karui jų atlikti nebegalėjau, nes ši medicininė procedūra priklauso nuo elektros ir vandens tiekimo. Kai tai sutriko, dializė tapo neįmanoma. Dėl to įstaiga mano mieste buvo uždaryta.

Praleidusi vos dvi dializes (merginai jos būdavo atliekamos kas antrą dieną – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį – aut. past.), savijauta buvo labai bloga: šokinėjo kraujospūdis – tai kilo iki 200–220 mmHg, tai krisdavo iki 70–80, labai sutino kojos. Laimei, prasidėjo evakuacija, naktį mus išvežė į Lvivą“. Čia jau buvo atgabenta daugybė žmonių. Lilija su mama Tatjana buvo įkurdintos sporto salėje: „Mudvi supratome, kad su tokia mano liga ir dėl būtinos medicininės priežiūros stygiaus gyvenimo sąlygos nebuvo tinkamos. Nutarėme važiuoti į Lietuvą pas Ignalinoje gyvenančius gimines“. 

„Kai atvažiavome į Lietuvą, pirmiausia nustebino ir sužavėjo ant pastatų daugybė Ukrainos vėliavų, – pirmuosius įspūdžius prisimena ponia Tatjana. – Jas matyti buvo labai gera. Žmonių palaikymą, jų gerumą ir atjautą labai vertiname“.

Patekusi į Ignalinos dializės įstaigą, Lilija išgirdo gydytojos klausimą dėl jos registracijos Ukrainos transplantacijos laukiančiųjų sąraše: „Pasakiau, kad taip. Tačiau Ukrainoje viskas sutriko, gydytojai išvyko, dėl to transplantacijos situacija visiškai neaiški“.

Gydytoja dėl transplantacijos galimybės susisiekė su Santaros klinikų gydytojais nefrologais, mat merginos mama buvo pasirengusi tapti donore: „Dar Ukrainoje šeimoje buvome kalbėję, kad inkstą pasirengę dovanoti visi mano namiškiai – ir tėtis, ir mama, ir net močiutė. Kadangi esu iš Ukrainos, jūsų šalies ligoninei reikėjo specialių dokumentų ir leidimų mano bei mamos tyrimams ir operacijai apmokėti“. 

Lilija su mama Tatjana
Lilija su mama Tatjana

Pasakodamos apie visų procedūrų ir įvykių sūkurį, viena kitą papildydamos mama su dukra kartoja, kad toliau viskas vyko labai greitai: „Ukrainoje transplantacijos labai retos – taikos metu per pusę metų galbūt vieną atlikdavo. O čia – kai tik gavome patvirtinimą, kad operacijos ir tyrimai bus apmokėti, mums buvo rekomenduota persikelti į Vilnių, nes dažnos kelionės į Vilnių ir atgal į Ignaliną labai išvargindavo – dėl šokinėjančio kraujospūdžio ir kitų dalykų. Savanoriai padėjo susirasti gyvenamąją vietą Vilniuje. Tuomet prasidėjo sveikatos tyrimai, birželio 27 dieną atsigulėme į ligoninę, o 29 dieną atlikta transplantacija“. 

Lilija – bendrosios praktikos slaugytoja. Pabaigusi mokslus Ukrainoje dirbo vaikų, vėliau – suaugusiųjų reanimacijos skyriuje. „Dėl to apie transplantaciją ji man paaiškino pirmiau nei medikai, – sako mama Tatjana. – Santaros klinikų personalui, dviem chirurgų brigadoms nuoširdžiai dėkoju už dukros ir mano profesionalų gydymą bei rūpestingą priežiūrą“.   

„Tikrai turiu vilties grįžti į visavertį gyvenimą, dirbti. Esu medikė, todėl suprantu, ką reiškia transplantacija, kad nuolat reikės gerti medikamentus, rūpintis savimi. Suprantu, koks kelias jau nueitas ir kas manęs laukia ateityje. Labai išgyvenau dėl mamos sveikatos. Kai nubudau reanimacijos palatoje, pirmas klausimas buvo: „Kur mama?“ Suprantu, kad be mamos nieko nebūtų įvykę. Suprantu, koks tai poelgis ir esu jai labai dėkinga“, – apie dėkingumą ir bendrystę su mama pasakoja Lilija.

Apie po transplantacijos pasikeitusią savijautą Lilija dėsto su plačia šypsena ir nuostabos kupinu džiugesiu: „Vis dar negaliu patikėti – kad nebereikia dializių! Džiaugiuosi pagerėjusia bendra savijauta – susireguliavo kraujo spaudimas, praėjo dusulys. Tik vis dar žvilgčioju į telefoną, kuriame žadintuvas pusę metų skambėdavo primindamas dializės laiką“. Mergina labai dėkinga gydantiems medikams: „Visi labai dėmesingi. Kartais netgi per daug! Jei tik tarsteliu apie kokį nors simptomą, slaugytoja iškart perduoda gydytojui, tariamasi, kaip spręsti mano problemą. Begalinė padėka visam personalui nuo manęs.“

Pacientė Lilija pataria nenumoti ranka į negalavimus

„Stebėkite savijautą ir būtinai kreipkitės į gydytoją pajutę pasikeitimų. Neatidėliokite! Nediagnozuokite sau ligų patys: jei kojos sutino – gal ilgokai pavaikščiojau ant aukštakulnių, jei nuovargis kankina – gal neišsimiegojau. Per ilgai ignoravau sutinusias kojas ir veidą, didelį silpnumą ir nuovargio jausmą, – pasakoja Lilija. –  Kai galiausiai kreipiausi į šeimos gydytoją, ji padarė tyrimus ir išvydusi tyrimų rezultatus iškvietė į ligoninę – reikėjo skubios dializės. Dėl ligos keitėsi visas šeimos gyvenimas: tame miestelyje, kuriame gyvenome, dializės centre buvo mažai aparatų, todėl šeima stebėtinai skubiai, t.y. vos per 5 dienas, pardavė namus ir išsikėlė į Kramatorską – kad turėčiau galimybę atlikti dializes. Ir tada prasidėjo karas“.

Santaros klinikų informacija