Vaida Genytė apie skausmingą patirtį – teko slaugyti onkologine liga sergančius tėvus

Vaida Genytė su tėvais / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Pranešimas žiniasklaidai
Publikuota: 2022-02-14 14:42
„Vėžys palietė mano abu tėvus, – prisimena dainininkė Vaida Genytė. – Ir palietė labai skaudžiai. Ši liga yra labai sunki tiek fiziškai, tiek emociškai. Ir tas emocinis skausmas, dvasios skausmas gali būti netgi stipresnis už fizinį...“

Pasak Vaidos, vėžinis navikas jos mamai buvo surastas netikėtai. „Gydytojas apžiūros metu jai užčiuopė nedidelį augliuką, vadinamą karcenoma, kuris buvo piktybinis, – prisimena Vaida. – Augliukas buvo mažytis, pirmoje stadijoje, ir jį greitai išoperavo.“

Pasak Vaidos, po operacijos visus metus jos mama kas tris mėnesius tikrindavosi pas gydytojus, atliko visus būtinus tyrimus. Tačiau gydytojai kažkaip nepastebėjo, kad tas užsislėpęs auglys tuo metu augo šlapimo pūslėje ir po metų jau peraugo į ketvirtą vėžio stadiją.

„Mamai buvo pasiūlyta tuoj pat operuotis, – prisimena Vaida, –  ir visi kartu nusprendėme, kad tai yra būtina... Viltis visada miršta paskutinė... Reikia bandyti daryti viską, ką tik galima. Ir mama sutiko...“

Vaida Genytė su mama / Asmeninio albumo nuotr.
Vaida Genytė su mama / Asmeninio albumo nuotr.

Tėvų meilė ir atsidavimas

„Mano gimimas buvo labai sunkus, –  sako Vaida. – Mano tėvai gyveno Anykščiuose, tačiau aš labai sunkiai  beldžiausi į gyvenimą ir iš Anykščių ligoninės mamą nuvežė gimdyti į Panevėžį, į didesnį miestą. Taip aš ir gimiau Panevėžyje...“

Pasak Vaidos, jos tėvų meilė buvo nepaprasta. Jie gyvenime vienas į kitą kabinosi labai stipriai, vienas kito jiems labai reikėjo. „Mano mamai būnant gimdymo namuose, tėtis negalėjo jos aplankyti, tai buvo uždrausta, – pasakoja Vaida. – Tačiau tėtis rašydavo jai po tris laiškus kasdien... Ir tie laiškai yra nepaprastai gražūs, aš turiu juos visus išsaugojusi...“

Abu Vaidos tėvai buvo jausmų žmonės, labai jautrūs vienas kitam ir aplinkiniams. „Mano mama buvo chorvedė ir akordeonistė, turėjo labai gražų balsą, – prisimena Vaida. – Ji buvo labai visuomeniška, turėjo daug saviveiklos kolektyvų.“

Vaidos Genytės tėvai / Asmeninio albumo nuotr.
Vaidos Genytės tėvai / Asmeninio albumo nuotr.

Pasak Vaidos, vaikystėje ji buvo apsupta didelės tėvų meilės. Šeimoje ji jautėsi saugi tarsi tvirtovėje. „Mano tėtis jautė didelę pagarbą moteriai, – prisimena Vaida. – Jis niekada gyvenime nėra mamos pavadinęs kokiu nors negražiu ar nepagarbiu žodžiu. Aš išaugau meilėje ir pagarboje ir tėtis man visada buvo ir bus pavyzdys to, koks šeimoje turi būti vyras.“

Pasak Vaidos, kartais jaunos merginos pasimeta ieškodamos tikro vyro ir nesupranta, kur tas tikras vyriškumas yra – plačiuose pečiuose, raumeningame stote ar kur kitur? „Man vyriškumas yra vyro atidume, jautrume ir pagarboje moteriai.“ – kalba dainininkė.

Mamos operacija ir buvimas ligoninėje

„Aš kažkaip tikėjau, kad mama po operacijos gyvens dar bent kokius du ar tris metus, tačiau ji iškeliavo jau po keturių mėnesių...“ Pasak Vaidos, slaugydama mamą, ji suprato kokia sunki ir žiauri liga yra vėžys. „Net nežinau, ar vėžys yra sunkesnis fiziškai ar emociškai? – kalba Vaida. – Kartais tas emocinis skausmas būna toks stiprus, kad gali nuo jo net raitytis... Tai dvasios skausmas, kuris yra pats sunkiausias...“

Vaidos mama to fizinio ir emocinio skausmo patyrė išties labai daug. „Aš stengiausi visą laiką pas mamą į palatą ateiti su šypsena, ją palinksminti, tačiau tai ne visada pavykdavo...“ –  prisimena Vaida. „Nebėr manęs...“, – sakydavo man mama, – su širdgėla prisimena Vaida. – Ir verkdavo...“

Vaidos mama labai bijojo palatoje likti viena, todėl ji su tėčiu ir broliu ligoninėje siekė ją apglėbti savo didžiule meile. „Didžiulio skausmo metu pas moterį prabunda mergaitiškumas, vaikystė, kai tau labai reikia artimo žmogaus, – pasakoja Vaida. – Tau reikia, kaip kūdikiui, žinoti, kad toks žmogus visada yra šalia. Mamai buvo baisu atmerkti akis ir šalia nepamatyti tėčio, manęs, ar brolio, tačiau mes visada stengėmės būti šalia...“

Pasak Vaidos, visa šeima pasikeisdama budėjo ligoninėje prie mamos. „Po darbo pas mamą į ligoninę atvažiuodavo brolis, – atsimena Vaida. – Mano grafikas buvo lankstesnis, aš galėjau prisitaikyti įvairiu laiku. O tėtis prie mamos būdavo beveik visada, netgi naktimis. Ir taip visus tuos keturis mėnesius po operacijos, iki pat jos mirties...“

Mama labai vertino jų pastangas, negalėjo netgi įsivaizduoti savęs vienos. „Tu pasistenk numirti antras, – sakydavo ji tėčiui. – Leisk man pirmai numirti... Nenoriu likti viena be tavęs...“. Pasak Vaidos, šeima buvo kartu su mama iki pat paskutinio jos širdies dūžio. „Aš netgi ranką ant krūtinės buvau mamai uždėjusi paskutinę  jos valandą, – prisimena Vaida. – Jaučiau jos širdies plakimą iki pat paskutinio jos dūžio...“

Tėčio liga

Vaida Genytė su tėčiu / Asmeninio albumo nuotr.
Vaida Genytė su tėčiu / Asmeninio albumo nuotr.

„Mano tėtis niekada nesiskundė jokiais skrandžio ar žarnyno sutrikimais, – prisimena Vaida. – Jis galėjo valgyti bet ką ir niekada nesijautė blogai.“

Jo silpnoji vieta buvo širdis. Tėtis turėjo miokardo infarktą, jam neretai sutrikdavo širdies ritmas. Tada tekdavo kviesti greitąją pagalbą ir važiuoti į reanimaciją. „Tėtis neretai sakydavo: „Mano mirtis bus paprasta ir lengva – tiesiog širdis sustos ir viskas...“ – prisimena Vaida.

Tačiau atsitiko visiškai kitaip. „Tėtis netikėtai pradėjo kosėti, jam pakilo temperatūra, – prisimena Vaida. – Temperatūra vis laikėsi, kosulys  stiprėjo. Tada kaip tik buvo prasidėjusi pandemija, todėl pagalvojau, kad jam gali būti kovidas arba plaučių uždegimas.“ Moteris rimtai susirūpino ir iškvietė greitąją pagalbą.

Tačiau belaukiant jos atvažiuojant, tėčiui staiga prasidėjo stiprūs skausmai  pilvo srityje. „Tada dar nesitikėjome, kad tai bus taip rimta, – prisimena Vaida. – Galvojome, kad gal kažką ne tą suvalgė... Tačiau nuvykus į Antakalnio greitosios pagalbos centrą, tėčiui buvo atlikta daugybė tyrimų ir tik tada paaiškėjo tikroji skausmo priežastis – aklosios žarnos piktybinis navikas. Arba trumpiau – žarnyno vėžys...“

Paaiškėjo, kad Vaidos tėčiui reikia skubios operacijos, nes tas polipas bet kurią akimirką gali trūkti ir tada bus jau visai blogai.

Tėčio įtaka Vaidos gyvenimui

Pasak Vaidos, tėčio įtaka jos gyvenimui buvo didžiulė. „Tėtis gimė ir augo Latavos kaime netoli Anykščių, – pasakoja Vaida. – Jis buvo jauniausias ir penktasis vaikas šeimoje. Mano senelis (tėvo tėtis) žuvo labai anksti, tėtis jo net nematė...“

Vaida pasakoja, kad jos močiutė su penkiais mažais vaikais labai skurdo, dažnai nelabai turėjo ką valgyti. Nuo pat mažens jos tėtis turėjo nepaprastą norą mokytis, skaityti jis pramoko iš savo brolių dar iki mokyklos. Jo begalinis noras skaityti buvo toks didelis, kad dar nepradėjęs lankyti mokyklos jis pats vienas eidavo į biblioteką ir ten skaitydavo.

Baigus septynias klases, Vaidos tėtį kolūkis norėjo pasilikti dirbti pas save, tačiau jis nepaprastai norėjo tęsti mokslą. Vaidos tėtis sėdo ant dviračio ir nuvažiavo į Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą. Ten  direktoriaus paprašė, kad jį priimtų mokytis į šią mokyklą ir skirtų jam internatinį išlaikymą (kad nereikėtų kasdien važinėti iš Latavos į Anykščius).

„Tėčio pastangos kabintis į mokslą ir žinias buvo milžiniškos, – pasakoja Vaida. – Iš kur jis toks buvo? Nežinau... Tačiau visus stebino jo didžiulis pareigingumas, darbštumas ir begalinis noras mokytis.“

Vaidos tėtis puikiai baigė ne tik Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, bet ir Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Mokytoju Vaidos tėtis taip ir netapo, dirbo organizacinį darbą, tačiau lietuvių kalba ir literatūra užėmė didžiulę vietą jo gyvenime. Jis visą gyvenimą ja domėjosi, skaitė labai daug knygų.

Vaida Genytė su tėčiu / Asmeninio albumo nuotr.
Vaida Genytė su tėčiu / Asmeninio albumo nuotr.

„Mano tėtis siekė, kad mes su broliu mylėtume mokslą ir žinias, būtume išsilavinę ir kultūringi, – pasakoja Vaida. – Jis buvo labai santūrus, niekada nesu iš jo girdėjusi jokių grubių žodžių ar rėkavimų. Viskas buvo sprendžiama ramiai ir argumentuotai.“

Pasak Vaidos, ji labai dėkinga tėvui už tvirtą žodį ir parodytą charakterį. „Prisimenu, būdama penktoje klasėje, staiga pareiškiau tėvams, kad nebūsiu dainininkė, o būsiu aktorė ir muzikos mokykloje mokytis nebenoriu, – prisimena Vaida. – Tėtis ramiai išklausė ir pasakė, kad mokėti groti ir dainuoti aktorei yra tikrai labai naudinga ir labai padės jos karjeroje. Toks argumentas mane nuginklavo... Daugiau  nesakiau, kad noriu mesti muzikos mokyklą.“

Vaida prisimena, kad tėtis padarė įtaką jos brolio gyvenimui, kai šis grįžo iš armijos ir pradėjo dirbti vairuotoju. Taip jis dirbo kokį pusmetį, gal metus. Tačiau tėtis tikėjo, kad jo sūnus gali gyvenime pasiekti daugiau. Jis įkalbino Vaidos brolį stoti į universitetą ir pats jį nuvežė į stojamuosius egzaminus. Egzaminus Vaidos brolis išlaikė ir įstojo į universitetą.

Tėčio kova su mirtina liga

Sužinojęs jam nustatytą šiurpią trečios stadijos žarnyno vėžio diagnozę, Vaidos tėtis nepasidavė. Po operacijos jis nusprendė, kad gali išgyventi dar kokius penkerius metus, jeigu laikysis visų gydytojų nurodymų. Nors jam buvo jau 79 metai, Vaidos tėtis atsisakė cukraus, gliukozės, produktų su gliutenu ir daugybės kitų produktų, stengėsi maitintis tik sveiku maistu.

 

Jis taip pat stengėsi būti maksimaliai fiziškai aktyvus, nes buvo įsitikinęs, kad vėžiui yra daug sunkiau „įsikabinti“ į sportuojančio ir daug judančio žmogaus organizmą. „Nepaisant jo amžiaus ir sunkios ligos, tėčio protas vis dar buvo nepaprastai aštrus, – prisimena Vaida. – Jis  nuolat skaitė net po keletą knygų vienu metu, padėjo mokytis mano sūnui Ainiui, pirmose mokyklos klasėse netgi tikrindavo jo namų darbus.“

Pasak Vaidos, jos tėtis labai mylėjo Ainių, kuris taip pat, kaip ir jo senelis, skaityti išmoko dar neturėdamas šešerių metų. „Atsimenu, kad mano tėtis netgi skaitė tas pačias knygas, kurias skaitė Ainius vien tik tam, kad su juo būtų apie ką pasikalbėti, – prisimena Vaida. – Didžiausia tėčio svajonė buvo sulaukti, kol Ainius baigs dvylika klasių ir nueiti į jo paskutinio skambučio šventę...“

Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas

Hospisas Vaidos gyvenime atsirado tada, kai vieną dieną jai paskambino iš gydymo įstaigos ir pasakė kad jos tėčiui yra nutraukiamas gydymas, nes jam yra skrandžio nepraeinamumas ir reikia kitų sprendimų. Tai reiškė, kad jos tėčiui  būtinai turi būti taikomas intraveninis maitinimas, nes kitaip jis numirs per parą.

„Susiskambinome tada su Hospisu, po to pas mus atvažiavo namų hospiso slaugytoja Ana, – pasakoja Vaida. – Ji labai maloniai paaiškino mums kokia dabar turėtų būti tėčio priežiūra, kodėl jis jau nebegali būti namuose, ir kad dabar jam jau reikia specialios priežiūros, kurios suteikti namuose nėra galimybių...“

Į hospisą Vaidos tėtis išvyko jau kitą rytą. „Tikrai tada negalvojau, kad namo jis jau nesugrįš, – prisimena Vaida. – Taip norėjosi tikėti, kad tėtis kokią savaitę ar dvi hospise gaus intraveninį maitinimą, o po to sustiprės ir sugrįš namo... Žinojau, kad tokią pat viltį giliai širdyje puoselėjo ir jis pats... Tačiau išvažiuojant iš kiemo mums abiem pabiro ašaros...“

Pasak Vaidos, atvykus į Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą ji buvo nustebinta. „Medicinos įstaigos paprastai turi kažkokį keistą ligoninių kvapą, kuris tikrai nėra malonus, – dalinasi mintimis Vaida. – Tačiau hospise šio keisto kvapo tikrai nėra... Ten jauti gerą namų kvapą...“

Nereikėjo hospise Vaidos atvežtų rūbų, tualetinio popieriaus, dantų pastos, rankšluosčių, sauso šampūno.  „Hospise mus pasitiko labai malonus daktaras Ignotas, – prisimena Vaida. – Bandžiau perduoti jam tą visą savo namuose tėčiui sudėtą krepšį, tačiau jis neėmė. „Nereikia, sako, visą tą mes čia vietoje turime.“

Dėl Covid -19 apribojimų tada Vaida negalėjo palydėti tėvo į jo kambarį hospise, tačiau jautė, kad perduoda jį į patikimas rankas.“ Iš tiesų, Vaidos tėčiui hospisas patiko. „Žinok, aš čia guliu kaip geriausioje sanatorijoje, – linksmai kalbėjo jis atvykusiai jo aplankyti Vaidai,  – Labai jaukus kambarys, netgi gražiau negu pas tave.“

Pats Vaidos tėtis taip pat atrodė daug geriau – išmaudytas, plaukai purūs, visas kvepia... Pasak Vaidos, jos tėvas Hospise turėjo puikią slaugą, priežiūrą ir pagalbą – jam buvo pajungtas deguonies aparatas, intraveninis maitinimas vyko visą parą. Tokia priežiūra, be abejo, ne tik prailgino Vaidos tėčio gyvenimą, bet ir suteikė jo gyvenimui visai kitą kokybę.

Vaidos Genytės tėtis / Asmeninio albumo nuotr.
Vaidos Genytės tėtis / Asmeninio albumo nuotr.

„Labai džiaugiausi, kad savo gyvenimo kelio pabaigoje mano tėtis turi tokias puikias sąlygas, gauna aukščiausio lygio pagalbą– prisimena Vaida. – Tai tikrai labai kokybiškas ir orus išėjimas iš gyvenimo... Man liko labai šiltas ir jaukus prisiminimas apie tuos namus... Ten daug gėlių, daug švaros ir tvarkos. Hospise dirbantys žmonės yra tikrai ypatingi, labai atsidavę ir jautrūs...“

Tuo metu Lietuvoje pradėjo siausti kovidas, buvo įvesti griežti apribojimai ir pasimatyti su ligoniais hospise lankytojams buvo leidžiama tik po dvidešimt minučių. „Kaip ir kitiems, mums tos dvidešimt pasimatymo minučių praeidavo labai greitai, – atsimena Vaida. – Atsisveikinus vis nepalikdavo viltis, kad tėtis sustiprės, sugrįš namo... Tačiau taip neatsitiko....

Nepaisant visų pastangų, sunki liga progresavo ir galiausiai Vaidos tėtis jau fiziškai nebegalėjo valgyti. „Tos vėžio metastazės taip išsimėtė, kad užspaudė skrandį, – pasakoja moteris. – Nepaisant didelių pastangų, į skrandį jau nebepatekdavo niekas – nei vanduo, nei maistas... Viskas išeidavo lauk, išvemdavo...“

Galiausiai Vaidos tėtis pralaimėjo kovą su liga, mirė nuo išsekimo. „Buvo nepaprastai sunku atsisveikinti su žmogumi, kuris tau yra toks artimas ir tiek daug tau davė... – sunkiai rinkdama žodžius kalba Vaida. – Ir dar žinot… aš visą laiką kas savaitę važiuoju prie jo kapo ir uždegu žvakes. Labai mėgstu, kad ten degtų ta šiluma... Kad degtų ta žvakė…“

Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis

Sunki onkologinė liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti likusį gyvenimą, sutrypti svajones. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.

Hospiso pagalba suaugusiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.