Vaikas susidomėjo azartiniais lošimais. Ką daryti tėvams?

Jei azartiniuose lošimuose pradedama dalyvauti paauglystėje, rizika susidaryti priklausomybei yra keliskart didesnė / Shutterstock nuotr.
Autorius: Genovaitė Privedienė, www.vlmedicina.lt
Publikuota: 2021-06-11 16:18
Jei azartiniuose lošimuose pradedama dalyvauti paauglystėje, rizika susidaryti priklausomybei yra keturis kartus didesnė, – perspėja Lošimų priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič. Kaip auklėti vaikus, kad jie nepradėtų lošti? Ką gali padaryti tėvai, pastebėję vaiko susidomėjimą šia rizikinga pramoga?..

Ar vaikų ir paauglių įsitraukimas į azartinius lošimus plačiai paplitęs?

Pasaulyje paauglių lošimo problematika tiriama jau gana seniai. Profesoriaus M.Griffiths Europoje atliktų tyrimų apžvalga „Prevalence of Adolescent Problem Gambling: A Systematic Review of Recent Research “ (2017) parodo, kad probleminių lošėjų tarp nepilnamečių asmenų yra nuo 0,2 iki 12,3 proc.

Tai, kad nepilnamečiai įsitraukia į azartinius lošimus, parodo ir 2019 m. Alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD) duomenys. Tyrimo išvadose teigiama, kad „lošimas iš pinigų tapo populiarus tarp Europos mokinių – 22 proc. respondentų (29 proc. vaikinų, 15 proc. merginų) teigė, kad jie žaidė bent vieną tokį žaidimą per pastaruosius 12 mėnesių iki apklausos. Lietuvoje šie skaičiai kiek mažesni: atitinkamai 19 proc., iš jų  25 proc. vaikinų, 13 proc. merginų.“

Bendrovės „Vilmorus“ 2020 m. atliktoje reprezentacinėje apklausoje gauti rezultatai parodė, kad 20 proc. lošimo patirtį turinčių asmenų Lietuvoje azartinius lošimus išbandė būdami nepilnamečiais.

Psichologas Oleg Mackevič / Asmeninio albumo nuotr.
Psichologas Oleg Mackevič / Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl vaikai ir paaugliai pradeda lošti?

Manau, kad vieno atsakymo nėra. Pirmiausia svarbu suprasti, kad šiame raidos periode paaugliai linkę rizikuoti, bandyti ribas, siekti autonomiškumo, abejoti primestais autoritetais, ieškoti savojo Aš, siekti pritapti bendraamžių grupėje.  

Dėl jauno amžiaus ir psichologinių ypatumų paaugliams būna sunku kritiškai vertinti savo veiksmus ir pasekmes, jų pasirinkimai ne visuomet būna tinkami, kartais – kenksmingi.

Mūsų klientai, turėję lošimų patirties paauglystėje, teigia, kad lošimas buvo vienas iš būdų užsidirbti pinigų, kartais – būdas išvengti slogių emocijų. Kadangi paauglystės laikotarpiu bendraamžių nuomonė yra kur kas svarbesnė nei tėvų, kai kurie į lošimus įsitraukia paveikti būtent draugų nuomonės.

Ne mažiau svarbios ir suaugusiųjų nuostatos į lošimą. Jei jos teigiamos, tikimybė, kad vaikas ar paauglys pradės lošti, padidėja.

Kai su kolege tik pradėjome darbą šioje srityje, apie azartinių lošimų keliamus pavojus nebuvo kalbama visiškai ir nenuostabu, kad tėvai neturėjo žinių, kuriomis būtų galėję dalintis su savo vaikais. Yra buvę atvejų, kuomet tėvai, manydami, kad azartiniai lošimai yra tiesiog nekaltas žaidimas, sudarydavo sąlygas vaikui dalyvauti lažybose iš jų sukurtų lošimo paskyrų. Svarbu atminti, kad jei azartiniuose lošimuose pradedama dalyvauti paauglystėje, rizika susidaryti  priklausomybei yra keturis kartus didesnė.

Žinoma, paaugliai yra kūrybingi ir bet kurį nekaltą žaidimą gali paversti lošimu. Nors ir ne visi paaugliai išbandę lošimus taps priklausomi, tačiau aš, kaip suaugęs asmuo, negaliu būti tikras, kad tai nepaveiks mano vaiko. Todėl mano pareiga yra įsisąmoninti, kad azartiniai lošimai yra specifinė pramogos forma, kuri tam tikriems asmenims gali sukelti labai rimtų problemų ir tapti kenksminga. Jei mes stengiamės apsaugoti paauglius nuo alkoholio, tabako, narkotikų, azartiniai lošimai negali būti išimtis ir apie juos turime kalbėtis su savo vaikais.

Kaip tėvai galėtų suprasti, kad jų vaikas jau pradėjo lošti?

Tėvams svarbu domėtis visomis rizikomis, su kuriomis gali susidurti jų vaikai, tai padėtų tinkamai reaguoti problemai iškilus. Liūdna, bet lošimo priklausomybė neturi „kvapo“, „vaizdo“. Abejoju, kad sugebėčiau iš žvilgsnio atpažinti nuo lošimų priklausomą asmenį. Didžioji dauguma tėvų įsitraukia į pagalbą tik tuomet, kai problema yra įsišaknijusi.

Visiškai suprantama, nes paaugliai linkę slėpti savo netinkamus veiksmus nuo tėvelių, o kartais ir tėveliai ne visuomet randa laiko įsiklausyti į savo vaikus arba jaučia kompetencijos trūkumą. Kadangi azartiniai lošimai susiję su pinigais, natūralu, kad ryškiausiai matomos problemos, susijusios su materialiais dalykais. Paaugliai gali pardavinėti savo asmeninius daiktus arba jie teigia, kad tie daiktai netikėtai sugedo, juos pavogė.

Buvo atvejis, kuomet vaikas pradėjo tariamai dažniau važinėti į mokyklos rengiamas ekskursijas, kalbėti apie  keistas rinkliavas mokyklose – o iš tiesų tai buvo būdas išvilioti pinigų iš tėvelių lošimams arba lošimų skoloms. Jei susidaro skolų, vaikas gali sulaukti grasinančio turinio žinučių iš bendraamžių ar vyresnių asmenų.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į internete vaiko stebimą turinį. Suprantama, kad problemai įsibėgėjus gali labai ryškiai pasikeisti emocinė būsena, vaikas gali užsidaryti, būti labiau dirglus, greitai susierzinantis ar net agresyvus, slapukaujantis, kartais neramus, išsigandęs, vengti išeiti iš namų, dažniau meluoti. Taip pat kinta ir jo pomėgiai. Vaikas apleidžia anksčiau mėgtas veiklas, rodo didesnį susidomėjimą lošimais, ima kalbėti lošėjams būdingu žargonu. Įsitraukus į lošimus galimos ir vagystės iš šeimos narių ar kitų artimų asmenų.

Kaip tėvai turėtų auklėti vaikus, kad jie netaptų priklausomi nuo lošimų?

Jei norime, kad vaiko pasitikėjimas tėvais išliktų, svarbu domėtis jo veikla, draugais, pomėgiais, mintimis ir, labai svarbu, – jausmais. Tokiu būdu mes skleidžiame žinią, kad jis mums rūpi. Jei savo laiką, kurį galėtume praleisti su vaiku, perleidžiame televizoriui, internetui ar mobiliam įrenginiui, naivu tikėtis, kad iškilus problemai vaikas į mus kreipsis patarimo, pagalbos.

Svarbu suformuoti tinkamas nuostatas į azartinius lošimus apie tai su vaiku diskutuojant,  išsiaiškinti, ką vaikas apie tai žino, reaguoti į jo klausimus lošimo tema ir suteikti tinkamą ir teisingą informaciją, kurią galima rasti internete ar tinklalapyje nebenoriu-losti.lt. Esame parengę informacinius lankstinukus šiuo klausimu ir tėveliams, ir paaugliams. Kalbantis su vaiku reikėtų vengti menkinimo, ironijos, patyčių.  Ne mažiau svarbus ir tėvų pavyzdys, nuostatos.

Jei tėvai pastebėjo, kad vaikas lošia, ką jiems daryti? Uždrausti?

Azartiniai lošimai skirti tik suaugusiam asmeniui, todėl jei sužinote apie vaiko lošimą, būtina nedelsiant kreiptis pagalbos į psichinės sveikatos specialistus. Buvo atvejų, kuomet tėvai pasikliaudavo problemų turinčiu vaiku ir leisdavo jam pasirinkti, ar gydytis, ar ne. Pasiteisinimai būdavo mažiausiai keisti: „Jis sako, kad jam nereikia“.

Vaikai ir paaugliai dėl neurofiziologinių ir psichologinių ypatumų negali tinkamai įvertinti savo įsitraukimo į lošimus lygio, pasekmių rimtumo,  todėl mūsų pareiga apsaugoti juos nuo galimų pavojų. Jei tėveliai vengs sprendimų ar paliks juos išsispręsti savaime, nenustebsiu, jei su jų vaikais specialistai susitiks po 3-5 metų, tik pasekmės bus gerokai sunkesnės ir gydymas užtruks gerokai ilgiau.

 O jei vaikai tėvų draudimų nepaiso?..

Savo gyvenime nesu sutikęs vaiko, kuris noriai paiso tėvų draudimų ir priima juos įvertindamas draudimo naudą tolesniam gyvenimui. Jei aš draudžiu, kad parodyčiau vaikui savo galią, autoritetą, neišaiškinu vaikui draudimo esmės, priežasčių, tikslo, savo lūkesčių – menka tokio draudimo nauda. Tokiais draudimais mes galime tikėtis tik vieno dalyko – išmokysime vaiką slėpti savo netinkamą elgesį arba meluoti.

Ar mes dvejotume pagalbos reikalingumu, jei vaiką ištiktų apendicito priepuolis? Priklausomybių rizika visuomet turi būti vertinama rimtai ir jei mes neturime kompetencijos šiuo klausimu, būtinai kreipkimės į tuos specialistus, kurie jos turi.

Lošimo priklausomybė neišnyksta savaime. Literatūroje teigiama, kad tik apie 10–20 procentų asmenų ją įveikia, nes dirba su specialistais, o likę 80 proc. dažniausiai tiesiog „bando nelošti“. Per savo 10 metų veiklos patirtį nemačiau stebuklingų išgijimų. Psichikos sveikata reikia rūpintis taip pat atsakingai, kaip ir fizine. Svarbu ne tik norėti pasveikti, bet ir pridėti pastangų ir veiksmų. Svarbu žinoti, kad išmokti tvarkytis su lošimo problema tikrai galima, kad yra specialistų, kurie padės šiuos klausimus spręsti, tereikia pasirūpinti savimi ir padaryti pirmą žingsnį sveikimo link.

Pagalbą dėl vaikų ir paauglių įsitraukimo į azartinius lošimus teikia psichikos sveikatos specialistai savivaldybių Psichikos sveikatos centruose bei Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio filialuose. Taip pat probleminio lošimo klausimais galima kreiptis ir į Lošimų priežiūros tarnybos specialistus.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
Socialinė informacinė kampanija „Rinkis gyvenimą“