Vaikų ir paauglių depresija: patarimai tėvams, kaip laiku ją atpažinti

Paauglio depresija / Shutterstock nuotr.
Autorius: Eglė Dagienė
Publikuota: 2022-01-17 16:43
Žodis „depresija“, rodos, sunkiai suderinamas su vaikyste, tačiau kaip portalui manodaktaras.lt pasakojo klinikos „Empatija“ vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė, vis dažniau depresija užklumpa paauglius ir jaunesnio amžiaus vaikus. Kaip jos nesupainioti su liūdesiu ir kada būtina sunerimti, norint išvengti skaudžių pasekmių?

Depresija – tai patologinis nuotaikos pablogėjimas, kuris vis dažniau pasireiškia vaikystės ir paauglystės amžiuje. Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės J.Trinkūnienės, apie 15–20 proc. vaikų gimsta turėdami genetiškai užprogramuotą silpną psichinį imunitetą. 

Kaip suprasti – vaikas tiesiog liūdi ar jam jau depresija? Kokie požymiai tai parodo? 

Be galo svarbu, kokioje aplinkoje vaikas auga, koks yra ankstyvasis vaiko ir mamos ryšys, emocinis kontaktas. Liūdesys ar nuotaikos nebuvimas yra kiekvieno žmogaus gyvenime ir tai normalus atsakas į tam tikrus gyvenimo sunkumus ar praradimus. Bet kai tas liūdesys užsitęsia ilgam, o kai kuriais atvejais jaunas žmogus liūdi be jokios priežasties – tada jau galima įtarti depresiją.

Tėvai turėtų sunerimti, jei vaikas:

  • tapo nekalbus,
  • pradėjo dažniau verkti,
  • nebenori susitikti su draugais,
  • save nuolat nuvertina,
  • jaučia liguistą kaltės jausmą,
  • sutriko miegas,
  • tapo abejingas aplinkai,
  • sutriko motorinis aktyvumas,
  • nebenori niekur eiti,
  • ėmė prasčiau mokytis,
  • mažesnis vaikas nustojo žaisti ir pan.

Tai pirmieji simptomai, kurie turėtų tėvams signalizuoti, jog reikėtų susirūpinti ir pasikonsultuoti su specialistu.

Vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė
Vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė

Kaip tinkamai kalbėtis su tokiu vaiku, ypač paaugliu, kuris yra itin jautrus ir nieko nenori girdėti?

Natūralu, jog būdamas tokios būsenos paauglys nieko nenorės girdėti nei iš tėvų, nei iš kitų artimųjų, nuolat klausinėjančių, pavyzdžiui: „Kodėl visą dieną sėdi kambaryje užsidaręs? Kas tave nuliūno? Pasakyk, kas tau yra ir pan.“

Tokie įkyrūs klausimai tikrai nepadės vaikui atsiverti, bet jis turi jausti, kad rūpi tėvams. Todėl labai reikalingas tiesiog pabuvimas kartu, kažkokios įdomios veiklos pasiūlymas vaikui, kad jis jaustų, jog tėvai pastebi, kad su juo kažkas vyksta kitaip nei anksčiau. 

Galite pasikalbėti atsargiai: „Matau, kad esi liūdnas, man kaip mamai yra neramu, kad nebesusitinki su savo draugais, dažnai verki, man pačiai labai sunku tave suprasti, bet aš noriu tau padėti. Gal nueikime kartu pas specialistą pasikalbėti?“

Kodėl vaikas tampa depresyvus, kas tam labiausiai turi įtakos?

Depresijos atsiradimui didelę reikšmę turi genetiniai veiksniai, tačiau labai svarbų vaidmenį turi psichosocialiniai veiksniai. Ankstyva vieno iš tėvų netektis, pvz., mokyklinio amžiaus vaikas, staiga netekęs onkologine liga sirgusios mamos, išgyvena didelę psichologinę traumą. 

Tėvų skyrybos taip pat vaidina be galo svarbų vaidmenį vaiko emocinei ir psichologinei sveikatai. Dažniausiai vaikai tampa tėvų neišspręstų problemų įrankiu, vaikas gali pradėti kaltinti save, kodėl tėvai skiriasi (gal dėl to, kad aš blogai mokausi? kam apskritai gimiau ir pan.).

Jei vaikas augina gyvūną ir jis staiga žūsta – užsitęsęs liūdesys ilgainiui gali peraugti į depresiją. Jei vaikas nuolat būna psichotraumuojančioje aplinkoje, pvz., nuolat patiria patyčias mokykoje – tai irgi prisideda prie depresyvios būsenos atsiradimo.

Kodėl svarbu laiku atpažinti depresiją?

Labai svarbu atpažinti ir laiku reaguoti į kiekvieną vaiko sutrikimą, nes uždelsta negydoma liga dar stipriau įsišaknyja – tuomet sunkiau ir ilgiau gydoma. Depresijos būna įvairaus sunkumo: lengvos formos, vidutinio sunkumo, sunki be psichozės simptomų, sunki su psichozės požymiais ir kt. 

Kuo anksčiau tėvai atkreipia dėmesį ir pastebi, kad vaikas pasikeitė – tampa vis niūresnis ir uždaresnis, greitai pavargsta, sutriko jo miegas, staigiau susierzina, nesugeba susikoncentruoti ruošdamas namų darbus, nuolatinis nuotakos blogėjimas, neveiklumas – tuo greičiau atpažintą depresiją galima įveikti.

Neignoruokite paauglio posakių, tokių kaip „man jau viskas atsibodo, aš nieko nenoriu, nebenoriu gyventi, išvis kam gimiau“. Toks paauglys gali būti linkęs į savižalą ar net savižudybę.

Tokia vaiko ar paauglio būklė jau yra signalas, kad jokiu būdu negalima palikti vaiko su jo problema ir nelaukti „stebuklo“, kad vieną dieną jis neva išaugs tą „liūdesį“. Būtina kuo skubiau kreiptis pagalbos. Pradžioje gal pakaktų psichologo konsultacijos, kuris padėtų išsiaiškinti priežastis ir padėtų vaikui bei tėvams išgyventi tuos neigiamus jausmus.

Ką daryti, jei vaikas nenori eiti pas psichologą. Ar yra būdų, kaip tėvams ir vaikui „pasiruošti“ šiam vizitui?

Žinoma, jokiu būdu nereikia tempti vaiko ar paauglio per prievartą, nes efektas bus labai minimalus. Galbūt tėvams reikėtų susėsti ir ramiai pakalbėti: „Aš matau, kad kažkas su tavim vyksta ir man kaip mamai (ar tėčiui) neramu ir sunku suprasti, kas darosi. Buvai linksmas, domėjaisi viskuo, visur dalyvavai, o jau kurį laiką pastebiu, kad tampi vis liūdnesnis ir liūdnesnis. Tu man labai rūpi, bet nežinau, kaip tau padėti“. 

Toks ar panašaus pobūdžio pokalbis su vaiku ar paaugliu parodys, kad jums jis rūpi, kad jums ne tas pats, kaip jis jaučiasi. Vaikas galiausiai suvoks, kad tėvai stengiasi jį suprasti. Toks išsakytas tėvų požiūris vaikui/paaugliui labiau priimtinas nei kategoriškas pasakymas: „Einam pas pschologą, tave reika gydyti“. Po tokių žodžių vaikas dar labiau užsisklęs ir užsiblokuos savame pasaulyje.

Pandeminė situacija paveikė visus – ir suaugusius, ir vaikus. Ar pastebėjote, kaip pasikeitė ypač jautrių vaikų ir paauglių psichologinė būsena?

Taip, be abejo, ši pasaulinė situacija visus daugiau ar mažiau palietė, ypač psichologiškai. Paauglystėje ypač svarbūs socialiniai kontaktai, o viskam nutrūkus – tiek būnant saviizioliacijoje, be jokių būrelių, mokantis nuotoliniu būdu, žinoma, pablogino vaikų emocinę būseną. 

Buvusio karantino metu, būnant uždarytiems namuose, prasidėjo trintis tarp šeimos narių, paaštrėjo pykčiai, susierzinimas, konfliktinės situacijos, nes nebuvo erdvės vienam nuo kito, nebuvo savęs realizavimo. Daug kam po to prireikė psichologinės pagalbos. 

Tačiau, laimei, karantinas baigėsi ir jau išmokome bendrauti, gyventi, mokytis bei dirbti pasikeitusiomis sąlygomis. Vaikai – taip pat.

Užsiregistruoti konsultacijai pas vaikų ir paauglių psichiatrą galite patogiai platformoje manodaktaras.lt, paspaudę čia.