Venų varikozė – tai poodinių paviršinių venų išsiplėtimas. 123rf nuotr.

Venų varikozę lemia genetika, bet skatina ir mūsų gyvenimo būdas

manodaktaras.lt
Publikuota: 2019-08-09 11:15
Venų varikozė – tai poodinių paviršinių venų išsiplėtimas. Šią ligą lemia genetika, bet skatina ir kiti veiksniai: ilgas stovimas ar sėdimas darbas, mažas fizinis aktyvumas, antsvoris ir net rūkymas. Apie tai pasakoja kraujagyslių chirurgas Paulius Mocevičius.
Širdis yra kraujo apytakos centras, iš kurio deguonies prisotintas kraujas arterijomis teka žemyn į kojas, po truputį atiduodamas deguonį audiniams. Iš ten jau be deguonies grįžta venomis. Žmonės turi giliąsias ir paviršines venas. Tai – tarsi vamzdžių sistema, kurioje normaliomis sąlygomis kraujas turi tekėti tik į viršų. Giliosiomis kojų venomis link širdies kyla apie 90 proc. veninio kraujo, paviršinėmis – tik 10 proc. Pastarosios padeda giliosioms venoms tekinti kraują link širdies, tačiau tam yra būtina viena sąlyga – paviršinės venos turi būti sveikos.

Kaip ši liga prasideda?

Venų varikozei atsirasti didelę įtaką turi paveldėjimas. Dažnas pacientas pamini, kad jo giminėje ši liga jau pasitaikė ir anksčiau: sirgo mama, tėtis, močiutė arba senelis. Tačiau yra ir tokių, kurių šeimose varikozės atvejų nėra buvę. Esmė ta, kad genai gali būti paveldėti dar iš ankstesnių kartų.

Pagrindine ligos atsiradimo priežastimi laikomas vieno iš pagrindinių dviejų (kartais – ir abiejų) vožtuvų (kirkšnies arba pakinklio), kurie atskiria pagrindinę nuo paviršinės venos, silpnėjimas arba nykimas. Kai taip atsitinka, pradeda keistis veninio kraujo tekėjimo kryptis: kraujas per paviršinę veną atitekėjęs iš kojos prateka pro kirkšnies arba pakinklio pagrindinį vožtuvą ir įteka į giliąją (pagrindinę) veną, tačiau pro sudilusius arba susilpnėjusius vožtuvus veninis kraujas iš pagrindinės venos vėl grįžta į paviršinę veną. Kraujui kristi žemyn yra paprasčiau nei kilti aukštyn, todėl, pasikeitus kraujo tekėjimo krypčiai, krisdamas žemyn kraujas žemyn stumia iš apačios atitekantį kraują ir pradeda gadinti žemiau esančius vožtuvus. Taip dalis veninio kraujo, kuris turėtų tekėti į širdį, pasilieka kojoje. Ligai progresuojant vis daugiau veninio kraujo lieka kojoje ir tokiu atveju jis tarsi neturėdamas kur tilpti pradeda kauptis paviršinėse venose – ima „pūstis“ mazgai ir taip formuojasi venų varikozė.

Ką pradedama jausti susirgus venų varikoze?

Vieni žmonės visiškai nieko nejaučia net ir turėdami didelius varikozinius mazgus, kiti, priešingai – net ir neturėdami jokių mazgų gali jausti labai nemalonius kojų pojūčius: sunkumą, tinimą, maudimą, netgi skausmą, mėšlungį ir tirpimą naktimis ar kt. Pradinėse ligos stadijose dažniausiai susiformuoja kapiliarai arba nedideli mazgai, ilgainiui jie vis didėja. Tai reiškia, kad vis daugiau veninio kraujo lieka kojoje ir taip vis labiau trikdoma visa veninė apytakos sistema. Ligai progresuojant atsiranda tam tikrų audinių mitybos sutrikimų, t. y. deguonies trūkumo, požymių: odos plonėjimas, sausėjimas arba net spalvos pokyčiai (oda tampa ruda). Tai vadinama odos hiperpigmentacija, toks procesas yra negrįžtamas. Jei atsiranda odos pokyčių, vadinasi, venų varikozė yra ketvirtos iš šešių venų varikozės stadijų, vėliau, ligai progresuojant, gali atsiverti žaizdos, o tai – jau šeštoji venų varikozės stadija. Ją pasiekusiems pacientams labai sunku sugyti, procesas būna labai ilgas, sunkus ir skausmingas.

Kaip liga nustatoma ir gydoma?

Auksiniu standartu diagnozuoti šią ligą laikomas dvigubo skenavimo echoskopinis tyrimas. Tik atlikus jį galima tiksliai įvertinti, kuris – kirkšnies ar pakinklio – vožtuvas yra atsakingas dėl to, kad liga atsirado, dėl venų diametro, bendros būklės ir t. t. Tai ypač svarbu planuojant, kokį gydymą rinktis.

Pradėti gydyti venų varikozę reikėtų kuo anksčiau. Yra nechirurginis (medikamentai, kompresinės kojinės) ir chirurginis (atvira ir minimaliai invazinė chirurgija) gydymo būdai.

Stiprinti venų vožtuvus galima įvairiausiais medikamentiniais ir kitokiais preparatais, taip pat didinant fizinį aktyvumą. Vaistinėse parduodama įvairiausių preparatų (maisto papildų, vaistų), gerinančių venų elastingumą, stiprinančių vožtuvus. Kompresinių kojinių tikslas – suspausti paviršines venas tam, kad veninis kraujas negalėtų jose kauptis ir būtų priverstas tekėti aukštyn į širdį. Tačiau, jeigu toks gydymas nebepadeda arba jeigu norima kuo anksčiau užkirsti kelią ligai, derėtų rinktis kitus gydymo būdus.

Operacinis venų gydymas

Galima išskirti dvi operacinio venų gydymo kryptis: tradicinė venų chirurgija ir minimaliai invazinė venų chirurgija.

Tradicinė venų chirurgija

Pritaikius bendrinę arba spinalinę (vaistai suleidžiami į stuburą) nejautrą atliekamas pjūvis kirkšnyje arba pakinklyje, išpreparuojama vieta, kurioje susijungia paviršinė ir gilioji (pagrindinė) venos, paviršinė atjungiama nuo giliosios ir mechaniškai pašalinama iš kojos. Po operacijos užmaunama elastinė kojinė arba subintuojama elastiniu bintu.

Minimaliai invazinė venų chirurgija

Pagrindinis šio tipo operacijų principas – nesveiką paviršinę veną uždaryti iš vidaus. Operuojant tokiu metodu nereikia jokios narkozės, nedaroma pjūvių ir, kas svarbiausia, beveik nesutrikdomas žmonių įprastas gyvenimas – pacientai ligoninėje praleidžia kelias valandas ir eina namo. Tai – nauji, pažangūs ir modernūs venų gydymo metodai, neabejotinai baigiantys išstumti tradicinę venų chirurgiją. Prie tokių metodų galima priskirti lazerinę abliaciją, radiodažnuminę abliaciją, skleroterapiją putomis, ultragarsinę abliaciją ir naujausią gydymą – bioklijus. Visi jie yra skirtingi, tačiau turi vieną esminį bendrą principą – juos taikant, paviršinė vena, jos neištraukus iš audinių, švelniai uždaroma iš vidaus.

Pacientų dažniausiai užduodami klausimai

  1. Ar tiesa, kad venas operuoti reikia žiemą?

Iš dalies taip. Po operacijos dvi savaites reikia nešioti  kompresines kojines, tad, jeigu temperatūra lauke yra labai aukšta, jas nešioti būna sunkiau. Dabar operuojant atliekami minimalūs pjūveliai, o jeigu operuojama lazeriu arba bioklijais, jų išvis beveik nebūna, tad gijimui sezoniškumas įtakos neturi.

  1. Ar neskaudės operuojant be narkozės?

Paprastai jaučiami keli įdū-rimai adatėle tol, kol nuskausminama paviršinė vena arba mazgai. Jeigu varikoziniai mazgai labai dideli, vietiškai nuskausminti tampa šiek tiek sunkiau.

  1. Ar venos atsinaujina?

Medicinoje garantijų nėra ir nė vienas gydytojas negali jų duoti, tačiau šiuolaikinė medicina remiasi įrodymais grįstos medicinos pagrindu. Pasaulyje atlikta daugybė studijų, rodančių, kad tikimybė venoms atsinaujinti praėjus 5–10 metų po operacijos yra nuo kelių iki keliolikos procentų.

  1. Ar tiesa, kad geriau venas operuoti tradiciniu chirurginiu metodu?

Tai – visiškai neteisinga informacija. Pasaulyje tradicinę atvirą venų chirurgiją sparčiai keičia endovaskulinė venų chirurgija, nes taikant ją į žmogaus kūną kišamasi minimaliai.

  1. Kiek laiko žmogus būna nedarbingas?

Priklauso nuo to, kokią – atvirą chirurginę ar minimaliai invazinę – operaciją rinksitės.

Manoma, kad po atviros chirurginės venų operacijos pacientams reikia nuo kelių savaičių iki 2–3 mėn. nedarbingumo, o po minimaliai invazinės operacijos – nuo vienos iki kelių dienų. Venų operacija lazeriu arba biologiniais klijais dažnai vadinamos „pietų pertraukos“ operacijomis, nes po jų žmonės į darbus gali grįžti tuojau pat.

Ar pavojinga liga?

Nėra vieno konkretaus atsakymo į tokį klausimą, nes nemažai daliai pacientų, išsiplėtusias venas turinčių visą gyvenimą, nieko nenutinka, tačiau studijos rodo, kad maždaug 30 proc. pacientų, sergančių venų varikoze, patiria vienokią ar kitokią rimtą komplikaciją, tokią kaip paviršinių arba giliųjų venų trombozė, kraujavimas arba veninės kilmės opos. Krešuliai venose gali būti mirtina komplikacija, nes atitrūkę nuo venų sienelių jie keliauja į plaučius ir užkemša magistralines plaučių kraujagysles. Prasidėjus plaučių embolijai pacientų laukia arba labai rimtos komplikacijos, arba staigi mirtis.

Ar nuo jos mirštama?

Kai kurie žmonės teigia girdėję, kad po venų šalinimo operacijos kažkas numirė. Tai – mitas, atėjęs iš senų laikų, kai po venų operacijos pacientams visą savaitę neleisdavo keltis iš lovos. Šiais laikais po operacijos lazeriu arba biologiniais klijais pacientai iš operacinės išeina netgi savomis kojomis, o, kaip žinia, paciento aktyvumas po operacijos aktyvina veninę kraujotaką ir iki minimumo sumažina galimų komplikacijų riziką. Trombozės rizika sergant venų varikoze yra nepalyginamai didesnė negu operacijos ar pooperacinio periodo metu.

Mokslinėse studijose teigiama, kad, jeigu vienas iš tėvų serga šia liga, tikimybė ja susirgti vaikui – 70–75 proc., jeigu abu tėvai – net 95 proc.